Apie kalbos ir tiesos santykį vėlyvosiose Kosto Ostrausko dramose
LTStraipsnyje aptariami vieno ryškiausių postmoderniųjų lietuvių (išeivijos) dramaturgų Kosto Ostrausko (1926–2012) kūriniai „Žemaitė sutinka Šekspyrą“ (2006) ir „Van Gogho ausis“ (2007–2008), išspausdinti po mirties išėjusiame jo kūrybos rinkinyje Paskutinis kvartetas (2014), kuriame ryškinamos kūrybos, kultūros, taip pat ir lietuviškosios, meno raiškos ir suvokimo, meno vaidmens ir reikšmės visuomenėje temos. Ostrausko dramaturgija teikia daug medžiagos intertekstualiesiems ir intermedialiesiems tyrimams. Šiame straipsnyje į Ostrausko kūrinius žvelgiama iš kalbos filosofijos ir lyginamųjų kultūros tyrimų perspektyvos, paliečiant juose svarbius kalbos (taip pat meno kalbos) ir tiesos, kalbos ir susikalbėjimo, kultūrų dialogo klausimus. Aptariamose dramose ryškinami susikalbėjimo paradoksai (susikalbėjimas tarp skirtingų ir nesusikalbėjimas tarp panašių), kalbos neadekvatumas tikrovei, įtvirtinamas meno principas – neužbaigtumas. Dramoje „Žemaitė sutinka Šekspyrą“ Ostrauskas tęsia dialogą su vienu pastoviausių savo dialogo partnerių Šekspyru ir pažvelgia į ankstyvąją jo recepciją Lietuvoje. Kaip žinome, Žemaitė (1845–1921), Povilo Višinskio padedama ir skatinama, skaitė Šekspyro dramas, dalijosi įspūdžiais apie jas laiškuose, Višinskis ją mokė dramos pradžiamokslio, remdamasis Šekspyro pavyzdžiu. Ostrauskas pasinaudoja Žemaitės laiškų, kitų egodokumentų medžiaga. Jo dramoje dviejų dramaturgų – apšviestojo ir profanės, plačiau žvelgiant, dviejų kultūrų – aukštosios anglų renesansinės ir žemosios lietuvių valstiečių – dialogas atskleidžia didžiulį atotrūkį tarp jų, bet kartu ir panašumą, išryškina bendrą jų bruožą – gyvastingumą.Dramoje „Van Gogho ausis“ Van Gogho pašnekesiai su Gauguinu slepia mintį apie kalbos nesubstanciškumą ir apie tai, kad kalba atliepia paradoksalią, iki galo nepažinią tikrovę. Gauguinas pripažįsta, kad mene, kaip ir mąstyme, kalboje, pasiekti nuoseklumo ir aiškumo neįmanoma. Kita vertus, kalbos (taip pat ir meno kalbos) netobulumas yra meno kūrinio privalumas, jo tikroviškumo sąlyga. Ostrausko draminiai mąstymai apie Parnaso gyventojus yra ir jo paties kūrybinio metodo refleksija, tragikomiškų pastangų suprasti pasaulį ir išreikšti jį meno kalba pripažinimas.
ENThe article analyses two plays, “Žemaitė sutinka Šekspyrą” [Žemaitė Meets Shakespeare] (2006) and “Van Gogho ausis” [Van Gogh’s Ear] (2007–2008), by Kostas Ostrauskas (1926–2012), one of the most prominent postmodern Lithuanian playwrights. Published in the collection, “Paskutinis kvartetas” [The Last Quartet] (2014), the plays highlight the themes of art and culture, expressing and understanding art, as well as the role and significance of art. Ostrauskas’ works provide a great deal of material for intertextual and interdisciplinary research. In this article, his plays are discussed from the perspective of language philosophy and comparative cultural research, touching upon important issues of language (also art language), truth, language and mutual understanding, and intercultural dialogue. The article points to the paradox of people’s mutual understanding, such as reaching an understanding among unlike parties and having a misunderstanding among alike ones, also language inadequacy to reality and one of art principles – incompleteness. In “Žemaitė Meets Shakespeare”, Ostrauskas continues the dialogue with one of the most constant partners, Shakespeare, and looks at his early reception in Lithuania. He uses Žemaitė’s (1845–1921) egodocuments and the correspondence with Povilas Višinskis in particular, who encouraged to read Shakespeare and taught her drama principles based on Shakespeare’s works.Although the conversation between the two playwrights, an enlightened and a profane one, or between the two cultures, the high English Renaissance and the low Lithuanian peasant, reveals a huge gap between them, it also brings out a common feature – itality. In “Van Gogh’s Ear”, Van Gogh’s conversations with Gauguin conceal the notion of language insubstantiality and the fact that language is the gateway to a paradoxical reality that cannot be fully perceived. Gauguin admits that it is impossible to achieve consistency and clarity in art. On the other hand, the imperfection of language (and art language) is the advantage of an artwork. In fact, it is the condition of its verisimilitude. Ostrauskas’ thinking is a reflection of his own creative method and a recognition of tragicomic efforts to understand the world and express it using the language of art.
