Questioning architectural modernism and the built environment: notes on cultural texts and contexts

LTĮvadiniame knygos straipsnyje aptariama architektūrinio modernizmo raida, kuris tolydžio tapo vyraujančia XX a. ideologine ir estetine praktika. Architektūrinis modernizmas po Antrojo pasaulinio karo formavo funkcinę gyvenamąją aplinką ir įgavo homogenines tendencijas bei globalias formas. Jis keitė vietos statybų tradicijas ir skatino urbanistinį augimą. Nepaisant architektūros vizionierių pasiūlytų projektų, tikėjimo progresu ir technologijų galiomis, šiuolaikinio miesto aplinka tapo varginanti, turinti rimtų problemų. Pastaruoju metu tikėjimas progresu, stiklo teikiamomis galimybėmis ir utopinėmis urbanizmo idėjomis išblėso. Iki 1990 m. daugelis Rytų Europos gyventojų, įsikūrę depresyviuose miestuose ir monotoniškuose betoniniuose namuose, žavėjosi vakarietiška aukštumine stiklo architektūra, kuri atrodė kaip laisvės pažadas. Vis dėlto dabarties pokyčiai skatina susimąstyti apie socialinę ir pilietinę miestų aplinką. Todėl knygoje kritiškai vertinamas architektūrinio modernizmo palikimas ir urbanistikos sprendimai. Knygoje pateikiami interviu su žymiais miesto teoretikais ir architektūros kritikais, kurie pripažindami modernizmo klaidas, siūlo naujas vizijas ir aktualių problemų sprendimus. Pokalbiai apie modernizmo architektūros ir urbanistikos palikimą bei jo peržengimo galimybes, vyko 2012–2015 m. Tai yra autoriaus bandymas išsiaiškinti sudėtingas ir nerimą keliančias urbanizmo problemas bei keisti dabartinę pasaulinės plėtros kryptį.