"Post Ars": tarp meno ir gyvenimo

LTLietuvoje devintojo dešimtmečio antroje pusėje kultūra peržengė jai priskirtas estetikos ribas ir atsidūrė pačiame politikos epicentre. Nuo 1987 m. Lietuvoje ėmė plisti įvairūs neformalūs judėjimai ir kolektyvinės veiklos principai. 1989 m. Česlovo Lukensko sodyboje susirinkusių draugų ir pažįstamų surengtos akcijos žymėjo lietuviškos grupės „Post Ars“ pradžią. Grupės struktūra buvo gana neformali. Grupės branduolys nusistovėjo po 1991 m. Grupės narius Aleksą Andriuškevičių, Robertą Antinį, Česlovą Lukenską ir Gintarą Zinkevičių siejo bendros kūrybinės nuostatos ir siekis Lietuvos dailėje įtvirtinti naujas idėjas. „Post Ars“ rengė teatralizuotus hepeningus ir kūno akcijas, kūrė videofilmus, menininko knygas ir pašto meną, rašė manifestus ir grafinę poeziją. Daugumoje grupės akcijų ir veiksmų naudojama ne tik vaizdinė, bet ir akustinė medžiaga: kūnas ir garsas arba materija ir garsas. Pagrindinė kūrybos dalis – akcijos ir veiksmai – yra iš esmės efemeriška kūryba. Grupės kūryba didžia dalimi išlikusi tik dokumentuose. „Post Ars“ dokumentaciją reikia vertinti kaip dar vieną kūrinį – kūrinio kūrinį. Atgimimo laikotarpiu „Post Ars“ kūryba itin stipriai susišaukė su visuomenės gyvenimo reiškiniais. Menininkų mėgiama metamorfozės idėja savitai atspindėjo besikeičiančios visuomenės situaciją. Meninės akcijos taip pat vyko gatvėje, už muziejaus sienų. Grupės menininkų pasirodymai nuo pat pradžių iki šių dienų susilaukia aštrios ir nevienaprasmės visuomenės reakcijos.