Kai kurios miesto vaizdavimo strategijos XX a. 10-ojo dešimtmečio prozoje
LTMiesto temos ir problemos sklaida lietuvių literatūroje yra gana komplikuota. Naujo miesto interpretavimo etapo pradžią ženklina B. Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“ – kūrinys, sujungęs agrarinę ir urbanistinę patirtį. Radzevičiaus mieste fokusuojamas visas esminis žmogaus dramatizmas ir dualizmas. R. Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“ taip pat vadintas autentišku miesto intelektualinės prozos kūriniu, metusiu iššūkį vyraujančioms moralės normoms, mąstymo įpročiams, tradiciniams pasakojimo būdams. Abu kūrinius, nepaisant išorinio jų skirtingumo, reiktų vadinti programiniais modernistiniais kūriniais. Pastaruoju metu kuriantys prozininkai suka visai kitu keliu. U. Kunčiaus, J. Kunčino, R. Šerelytės, J. Ivanauskaitės, Z. Čepaitės, A. Križanausko ir kt. kūryboje gausu urbanistinių motyvų, miestas tampa veiksmo vieta, veikėjai suvokia save kaip miestiečius, bet šią kūrybą vargu ar galima pavadinti urbanistine literatūra specifine šio termino prasme. Kaip viena šio proceso priežasčių dažnai nurodoma mąstymo paradigmų kaita, arba postmodernizmas. Apibendrinant galima pasakyti, jog kolektyvinis miesto ir individo susidūrimo mitas prarado didžiąją dalį savo svarbos. Naujieji miesto įvaizdžiai remiasi hipersubjektyviomis pasaulio suvokimo konstrukcijomis. Programinėms literatūroms svarbiausia buvo susidūrimas su materialiais reiškiniais, o šiuo metu iššūkį kaip tik skatina įtarpintos ir globalizuotos kultūros nevienalytiškumas ir painumas. Poetikai, kuri formuojasi tokiu metu nėra jokios prasmės konfrontuoti su modernybe. Taigi poetika tampa poprogramine.Reikšminiai žodžiai: Chronotopas; Miestas; Romanas; Strategija; Urbanistinė tematika; Vaizdavimas; Vaizdavimo strategijos; Chronotope; City; Imaging; Novel; Portrayal strategies; Strategy; Urban themes.
