"Moters laikas" lietuviškojo feminizmo kontekste
LTNacionalinėje dailės galerijoje vykstanti paroda „Moters laikas. Skulptūra ir kinas“ neabejotinai yra dar vienas nedidelis lietuviškosios kritinės minties laimėjimas socialinio išsilaisvinimo istorijoje. Sakau „nedidelis“ turėdama omenyje, kad tai muziejinis renginys, tradiciškai skirtas tam tikrai socialinei klasei, todėl plačiosios visuomenės paprastai nepasiekiantis. Tačiau parodoje keliamos problemos vis dar nepaprastai aktualios ir tiesioginiam jos adresatui – akademiniams ir kultūriniams sluoksniams, nes šioje terpėje nelygybė reiškiasi nė kiek ne silpniau, gal tik rafinuočiau. Atrodo, iš pradžių paroda buvo sumanyta kaip tradicinis meno istorijos projektas, kurio tikslas – naujajame moderniojo ir šiuolaikinio meno muziejuje pristatyti lietuvių skulptūros kolekciją. Kuratorės Laima Kreivytė ir Elona Lubytė, bendradarbiaudamos su dailės istorike Giedre Jankevičiūte ir kino kritike Živile Pipinyte, pateikė feministinę meno istorijos versiją. Parodoje atskleista ne tiek meninė skulptūros raida, kiek moters vaizdavimo skulptūroje tradicija, papildyta dokumentinių filmų, pasakojančių apie moteris, ištraukomis. Menotyriniu požiūriu „Moters laikas“ papildo negausias, Lietuvoje tik pastaraisiais metais pradėtas rengti tokias dailės istorijos parodas, kai nebesivadovaujama gerokai pasenusia objektyvistine o-buvo-taip istorijos samprata, drąsiai konstruojamos įvairios dalinės ir šališkos praeities versijos. Politiniu požiūriu svarbu, kad Nacionalinė dailės galerija, kaip reikšminga valstybinė institucija, šia paroda įteisina ir populiarina feministinio mąstymo bei veikimo principus. [Iš straipsnio, p. 54]
