Klaipėdos krašto vietinių gyventojų (klaipėdiškių) 1945–1960 m. istorijos atspindys fotografijose

LTAntrojo pasaulinio karo pabaiga ir buvusios Rytų Prūsijos padalijimas trims valstybėms – šiaurinė Rytų Prūsijos dalis, Klaipėdos kraštas atiteko sovietinei Lietuvai – radikaliai pakeitė šiame regione ilgus šimtmečius vyravusią politinę, socialinę, ekonominę, kultūrinę, demografinę sanklodą. Vietoj karo pabaigoje pasitraukusios didžiosios daugumos Klaipėdos krašto gyventojų čia kėlėsi naujakuriai iš Lietuvos ir Sovietų Sąjungos. Krašte liko tik nedidelė vietinių gyventojų klaipėdiškių grupė, apie 1950 m. jų buvo priskaičiuojama maždaug 15 000. Straipsnyje analizuojami 1945–1960 m. klaipėdiškių istorijos siužetai, paremti jų asmeniniuose albumuose išlikusiomis fotografijomis. Tyrimas atskleidžia šios gyventojų grupės situaciją pasikeitusiomis politinėmis aplinkybėmis, jų (ne)integraciją naujomis gyvenimo sąlygomis. Tematiškai ištyrus virš 1000 fotografijų konstatuotina, jog didžiausia nuotraukų grupė susijusi su religine aplinka, bažnytiniu gyvenimu, laidotuvių kultūra. Protestantizmas klaipėdiškiams buvo jų pagrindinis skirtumo nuo naujakurių kriterijus, kitokios kultūros ir mentaliteto išraiškos matmuo. Religija buvo esminis jų tapatumą formavęs veiksnys ir svarbiausias ikikarinės tradicijos tęstinumo simbolis. Religijos išsaugojimą ir telkimąsi pokario bendruomenėse galima traktuoti ir kaip savotišką klaipėdiškių protestą prieš sovietų sistemos bruktą ateistinę propagandą. Nepaisant tam tikro telkimosi į savą bendruomenę, klaipėdiškiai turėjo prisitaikyti ir integruotis ir į sovietinę aplinką: stoti į kolūkius, mokytis sovietine ideologija paremtoje švietimo sistemoje, tarnauti sovietinėje armijoje. Tam tikrą klaipėdiškių konformizmą naujos sistemos atžvilgiu liudija klaipėdiškių fotografavimasis prie sovietinę ir karinę galią reprezentavusių simbolių – paminklų.Pokarinės klaipėdiškių grupės istorijos savotiška pabaiga laikytini 1958–1960 m., kai, remiantis 1958 m. balandžio 8 d. pasirašyta Vokietijos Federacinės Respublikos ir Sovietų Sąjungos sutartimi, iš Klaipėdos krašto į Vokietiją iki 1960 m. išvažiavo apie 6000 klaipėdiškių. Fotografijos įamžina išvažiuojančiųjų šeimas su kaimynais, kitais bendruomenės nariais, per tam tikras aplinkos detales pateikia klaipėdiškių vakarietiškumą (pavyzdžiui, drabužių dėvėjimas) pilkos sovietinės kasdienybės kontekste. Nors stalininė diktatūra stengėsi iš istorinės erdvės beveik visiškai eliminuoti tautinių mažumų gyvenimą ir klaipėdiškius galima vadinti „atstumtąja visuomene“, tačiau fotografijos liudija, jog, vykstant politiniams ir visuomeniniams lūžiams, klaipėdiškiai bandė išgelbėti savąją būtį ir užtikrinti savasties tęstinumą.

ENThe end of the Second World War and the annexation of the former East Prussia to three states – the northern part of East Prussia, Klaipėda Region, became part of Soviet Lithuania– radically changed the political, social, economic, cultural, and demographic structure that had predominated in the region for centuries. Instead of the majority of the Klaipėda Region population who had left at the end of the war, new people from Lithuania and the Soviet Union were coming to settle. Only a small group of the local population, Klaipėdiškiai, stayed in the region: around 1950, they amounted to about 15,000. The article looks into some plots of the Klaipėdiškiai life stories from the period of 1945–1960, based on the photographs that survived in their personal albums. The research reveals the situation of that population group under the changed political circumstances and their (non-)integration into the new living conditions. The examination of an array of photographs in terms of their themes proved that the largest group of them was related to the religious environment, church life, and the funeral culture. For the Klaipėdiškiai, Protestantism was the main criterion of their difference from the new settlers and a dimension of another culture and mentality. Religion was an essential factor that formed their mentality and the main symbol of the pre-war tradition continuity. The preservation and concentration of religion in post-war communities can be seen as a kind of protest of the Klaipėdiškiai against the atheistic propaganda imposed by the Soviet system. Despite the certain concentration in their own community, the Klaipėdiškiai had to adapt and integrate into the Soviet environment: to join collective farms, to learn in the Soviet ideology-based education system, and to serve in the Soviet armed forces.Some conformity of the Klaipėdiškiai with the new system is witnessed by their making photos at the symbols/monuments representing the Soviet and military power. The years 1958–1960 marked a kind of an end of the post-war history of the Klaipėdiškiai: based on the agreement between the Federal Republic of Germany and the Soviet Union signed on 8 April 1958, about 6,000 of them left Klaipėda Region for Germany before 1960. The photographs that perpetuated the leaving families with their neighbours or other members of the Klaipėdiškiai community revealed the Western style of Klaipėdiškiai through some environmental details (e.g., wearing of clothes) against the background of the dull Soviet daily life. Even though the Stalinist dictatorship sought to almost completely eliminate the life of national minorities from the historic space, and Klaipėdiškiai could be regarded as an “outcast community”, the photographs witness that, under the political and social changes of the time, the Klaipėdiškiai tried to preserve their existence and ensure the continuity of their identity.