Holocaust memory in dialogue: Jenny Kagan’s experiential exhibition in Kaunas “Out of Darkness”

LTStraipsnyje nagrinėjama Jenny Kagan interaktyvi paroda „Iš tamsos“, kurioje pasakojama jos tėvų, išgyvenusių Holokaustą Kaune, istorija. Kruopščiai parinktais istoriniais pasakojimais, asmeniniais daiktais ir scenografinėmis instaliacijomis J. Kagan sukuria erdvę, kurioje ne tik viskas prisimenama, bet ir aktyviai atkuriami prisiminimai. Parodos atidarymas sukėlė įvairių lankytojų emocijų. Kai kurie Holokausto žiaurumus lygino su karo nusikaltimais Ukrainoje. Straipsnyje siekiama ištirti veiksnius, kurie paskatino parodos lankytojus susieti Holokausto atminimą su šiuolaikinio pasaulio žiaurumais. Tyrimas parodė, kad lankytojų emocinę reakciją į parodą paskatino jos architektūra. Menininkės kuriama emocinė architektūra susieja performatyvius elementus su asmenine pasakojimo forma, taip sukeliama gili emocinė lankytojų reakcija, skatinanti stiprią empatiją ir gebėjimą daryti etines paraleles su šiuolaikinėmis patirtimis. Straipsnyje teigiama, kad performatyvus parodos pobūdis kartu su intymia ir gilia asmenine pasakojimo forma sukėlė daugiakryptės atminties aktyvumą. Čia remiamasi Michael Rothberg, Marianne Hirsch, Astrid Erll ir kitų šio srities mokslininkų teorinėmis prielaidomis. Šis teorinis pagrindas padeda giliau suprasti, kaip parodoje sugretinami Holokausto pasakojimai su šiuolaikiniu geopolitiniu smurtu, ypač karu Ukrainoje. Sugretinimas skatina besivystantį dialogą tarp istorinių traumų, taip prisidedant prie subtilesnio ir išsamesnio istorijos ir šiuolaikinių geopolitinių realijų sąveikos supratimo. Reikšminiai žodžiai: Holokausto vaizdavimas, trauma, postatmintis, daugiakryptė atmintis, transkultūrinė atmintis, Rusijos karas prieš Ukrainą.

ENThis paper examines “Out of Darkness”, an immersive exhibition by Jenny Kagan, which presents the story of her parents, who survived the Holocaust in Kaunas. Through a carefully curated interplay of historical narratives, personal artefacts, and scenographic installations, Kagan constructs a space where memory is not merely recalled but actively performed and reconstructed. The exhibition reception provoked a wide range of emotional responses from its visitors. In some cases, comparisons were made between the atrocities of the Holocaust and war crimes in Ukraine. The present article aims to explore the factors that prompted exhibition visitors to establish a connection between the memory of the Holocaust and the atrocities of the modern world. The study demonstrated that visitors exhibited a strong emotional response to the exhibition, which was precipitated by the exhibition’s architecture. This emotional architecture integrated performative elements with a personal narrative, thereby evoking a profound emotional response in visitors, while fostering strong empathy and the ability to make ethical comparisons with contemporary experiences. The article puts forward the argument that the performative nature of the exhibition, when combined with its intimate and deeply personal narrative, resulted in the activation of multidirectional memory.The article draws upon a theoretical foundation established by Michael Rothberg, Marianne Hirsch, Astrid Erll, and other scholars in the field. This theoretical framework facilitates a more profound comprehension of how the exhibition juxtaposes Holocaust narratives with contemporary geopolitical violence, particularly the war in Ukraine. This juxtaposition serves to promote an evolving dialogue between historical traumas, thereby contributing to a more nuanced and comprehensive understanding of the interplay between history and contemporary geopolitical realities. Keywords: Holocaust representation, trauma, postmemory, multidirectional memory, transcultural memory, Russia’s war against Ukraine.