Įrėminta erdvė: Lietuvos teatro dailė sovietmečiu
LTŠios knygos radimosi pagrindas - bendradarbiavimas su MO muziejumi, rengiant internetinę Kultūros istoriją. Knygoje pristatoma įvairius apribojimus patirianti meno sritis - teatro dailė. Čia įrėminimo sąvoka vartojama plačiąja prasme. Ji ne tik nusako ideologinį spaudimą sovietmečiu, bet ir tinka kalbant apie dailininkų kūrybos priklausymą nuo bendro teatro menininkų suderinamumo bei pavaldumo režisūros dėsniams. Tokie rėmai iš tikrųjų egzistuoja ir teatre: klasikinė scenos dėžutė įrėmina spektaklio vaizdą. Knygos skaitytojai galės susipažinti su visomis peripetijomis, kurias patiria teatro dailininkai, sužinoti, kaip atsirado dailininko teatras, kodėl sukurti darbai nepasiekė scenos, taip pat - kaip scenografai išmoko ne tik kūrybiškai bendradarbiauti, bet ir kovoti už savo tiesas bei teises, priešintis ribojimui. Vakarų ir Vidurio Europos teatro istorijos kontekstas padės naujai įvertinti atradimus Lietuvos teatro dailėje, leis permąstyti scenografijos kūrėjų likimus. Knygoje skaitytojai ras nemažai iki šiol nepublikuotų scenografijos eskizų, dokumentų, laiškų ir įvykusių scenografijos parodų sąrašąlaiškų, scenografijos parodų sąrašą.
ENFrom the very first years of the occupation, the Soviet-era scenography motivatedly obeyed the control, regulated image formation and gave shape to a single identity of word and image; problems of image unification emerged. Nevertheless, the postwar Lithuanian scenography applying the principles of the idealized Soviet world’s creation had preserved the lyrical characteristic of the national identity and made the effect on viewers on an emotional level. During the “warm-up” period, the scenography decisions gave rise to individuality, in which the problem of stimulating action along with cases of drama adjustment had arisen. In the background of Western Europe, shifts in modernization of the Lithuanian scenography, an inclination towards new technologies that had determined the state of activity of the world of that time, encouraging the viewers to separate themselves from the single knowledge, stood out. The Lithuanian scenography of the 1970s got closer to the Polish theatre art, contributed to the critical evaluation of the rule of the Soviet-era; the metaphorical scenography language started manifesting itself, the surrealistic visions that awakened the associative thinking of the viewer appeared. The last decade of the Soviet period in the Lithuanian scenography was marked with the form of public intimate communication characteristic of the Western European theatre. Communication happens through an image, while the image becomes a counterweight to emotional reticence. The emergence of the critical relationship between the visuals and the text in the Lithuanian scenography had impelled the multifaceted “scene recording in space” and led the viewer to a collective creative experience.
