Atsakomybės už korupciją privačiame sektoriuje teisinis reguliavimas : Kristina Ambrazevičiūtė, Eglė Kavoliūnaitė-Ragauskienė, Petras Ragauskas ; Lietuvos teisės institutas

LTDeramos atsakomybės už korupciją privačiame sektoriuje problemą yra pastebėjusi ir 2016 m. darbą pradėjusi septynioliktoji Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kuri savo programos įgyvendinimo priemonių plane (patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 167 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano patvirtinimo“) Teisingumo ministerijai yra pavedusi užtikrinti darbą „Atsakomybės už korupciją privačiame sektoriuje teisinio reguliavimo analizės atlikimas“. Pristatomu tyrimu minėta analizė ir buvo atliekama. Reikia pasakyti, kad šiame darbe tiriami ne tik baudžiamosios atsakomybės už korupciją privačiame sektoriuje klausimai (nors baudžiamoji atsakomybė akivaizdžiai dominuoja, kaip išreiškianti savotišką atsakomybės už korupciją kvintesenciją). Tačiau tiriama ne viskas. Antai civilinės atsakomybės dėl korupcija privačiame sektoriuje padarytos žalos atlyginimo taikymas, autorių manymu, iš esmės nėra problemiškas (ar bent jau gerokai mažiau problemiškas nei tiriamieji klausimai), nes grindžiamas bemaž absoliučia kiekvieno žalą patyrusio asmens teise individualiai arba kartu su kitais asmenimis inicijuoti atitinkamą civilinį procesą ir išsiieškoti patirtą žalą bendraisiais pagrindais. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta teisė į teisminę gynybą yra iš esmės užtikrinta ir nėra pagrindo abejoti jos pakankamumu. Be to, kitaip nei baudžiamosios atsakomybės atveju, civilinė atsakomybė gali būti grindžiama tiesioginiu Lietuvos Respublikos nacionalinės teisinės sistemos dalimi esančių Seimo ratifikuotų tarptautinių sutarčių taikymu.Tad šiuo požiūriu jau vien Jungtinių Tautų konvencijos prieš korupciją 35 straipsnis būtų pakankamas teisinis pagrindas civilinei atsakomybei („Kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, imasi būtinų priemonių pagal savo nacionalinės teisės principus užtikrinti, kad dėl korupcinės veiklos žalą patyrę asmenys arba subjektai, siekdami kompensacijos, turėtų teisę iškelti bylą asmenims, atsakingiems už patirtą žalą“). Dar daugiau. Esamas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos mechanizmas užtikrina, kad ši galimybė iš esmės prieinama netgi mažiausias pajamas turintiems asmenims. Vis dėlto baudžiamoji atsakomybė nėra vienintelė su korupcija privačiame sektoriuje susijusi probleminė sritis. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo standartai yra itin aukšti (inter alia, galioja nekaltumo prezumpcija), viešajame sektoriuje nuo seno pripažįstama, kad valstybės tarnyba nuo netinkamus elgesio standartus demonstruojančių asmenų gali būti saugoma taikant drausminę arba tarnybinę atsakomybę (visų pirma sietiną su tam tikrų etinių standartų pažeidimais). Natūralu, kad privačiame sektoriuje toks poreikis taip pat aktualus. Todėl atliekant šį tyrimą kaip problema keltas klausimas, ar esamas teisinis reguliavimas (darbo teisė) sudaro prielaidas privačiame sektoriuje apsisaugoti nuo nederamus elgesio standartus demonstruojančių darbuotojų. Tyrimo tikslu įvardintinas esamo baudžiamosios atsakomybės ir atsakomybės pagal darbo teisę už korupciją privačiame sektoriuje teisinio reguliavimo tinkamumo (pakankamumo) įvertinimas. [Iš Įvado]

ENIn 2003, the Constitutional Court of the Republic of Lithuania in its case-law formulated a thesis telling that the rule of law requires the state to provide the legislator with both a right and an obligation to prohibit acts which result in injuring or endangering the interests of persons, society or the state. The international agreements ratified by the Seimas, the membership in the European Union and the Organisation for Economic Co-operation and Development as well create legal obligations relating liability for corruption in private sector for our country. Thus, appropriate legal liability (including liability for corruption in private sector) might be only conditionally regarded as the issue of discretion of the Seimas. In case the acts in question are sufficiently harmful and (or) the criminalisation thereof is connected with the implementation of the obligations of Lithuania, their inclusion into the Criminal Code of the Republic in Lithuania and active prosecution in respect of them is the duty of the Republic of Lithuania. The research paper aims to evaluate the regulation of liability for corruption in private sector in Lithuanian legal system. It must be noted that it examines not only the issues of criminal liability for corruption in private sector. Taking into account the fact that the standards for the application of criminal liability are particularly high (including inter alia the presumption of innocence), the research question was set on whether the existing legal regulation (labour law) provides possibilities to protect from employees displaying unacceptable standards of behaviour.Legal requirements relating the legal liability for corruption in private sector are provided for in a few international and supranational legal acts, i.e. (a) Council Framework Decision 2003/568/JHA of 22 July 2003 on combating corruption in the private sector; (b) United Nations Convention against Corruption of 31 October 2005 (c) Council of Europe Criminal Law Convention on Corruption of 27 January 1999; (d) Additional Protocol to the Council of Europe Criminal Law Convention on Corruption of 15 May 2003; (e) Council of Europe Convention on the Manipulation of Sports Competitions of 18 September 2014 (this Convention has not entered into force yet). Regrettably, these few international instruments are as well rather limited: for example, the Framework Decision requires criminalisation of only active and passive bribery in private sector, and the scope of application thereof fails to include not only any unilateral acts of corruption, but as well the corruption acts related to the aspiration to receive other benefit rather than remuneration, whereas the only one universal instrument of international law, the United Nations Convention against Corruption, requires the contracting states only to consider the criminalisation of corruption in private sector rather than the criminalisation itself. All three documents mentioning active and passive bribery in private sector (including Council of Europe Criminal Law Convention on Corruption besides the two already referred) are applied in restricted scope, i.e. only in cases when a bribe is given for acts or refraining from acting, in breach of the duties. This means that criminal liability is not applied in case the bribe is taken or even forced to give for proper performance of duties. [...]. [From the publication]