Istorinės atminties refleksijos šiuolaikinėje Lietuvos kariuomenėje: karinių vienetų pavadinimai

LTKariuomenėje patriotizmo ugdymas, tvirtų pilietinių nuostatų formavimas yra neatsiejama karių rengimo dalis. Tai daroma ne tik vykdant formaliąsias mokymo programas, bet ir neformalųjį ugdymą – per valstybės, kariuomenės ir konkretaus dalinio istorinėms sukaktims skirtus šventinius minėjimus ir kitus renginius, paskaitas, susitikimus su Laisvės kovų dalyviais, edukacines išvykas. Patriotinėms aspiracijoms stiprinti labai svarbus tapatumo su savo kariniu vienetu, jo bendruomene, tradicijomis jausmas. Karius vienija bendra tarnyba, uniforma, dalinio pavadinimas, vėliava, emblema, šūkiai ir daugybė kitų dalykų. Svarbias praeities asmenybes ar įvykius įamžinančių pavadinimų suteikimas kariuomenės vienetams yra istorinės atminties puoselėjimo dalis. Tai, kiek viena ar kita praeities epocha aktualizuojama mūsų dienomis, padeda suvokti istorinės atminties tyrimai, „atminties vietų“ analizė. Be abejo, „atminties vietų“ identifikavimas, klasifikavimas, jų tarpusavio santykio nustatymas gali būti labai įvairus, dažniausiai nulemtas subjektyvaus tyrėjo požiūrio, jo pasirinktos tyrimo krypties. Šio tyrimo objektas – istorinė atmintis moderniojoje Lietuvos kariuomenėje. Tyrimo tikslas – įvertinti kariuomenės vienetų pavadinimų, kaip „atminties vietų“, reikšmę šiuolaikinėje Lietuvos kariuomenėje. Tyrimo uždaviniai – išsiaiškinti vardų suteikimo kariuomenės daliniams ištakas, palyginti situaciją 1918–1940 m. ir dabartinėje Lietuvos kariuomenėje, įvertinti istorinių tradicijų tęstinumo ir naujų tradicijų kūrimo ypatumus, palyginti vardų teikimo kariuomenės vienetams Lietuvoje ir kitose šalyse ypatumus.Daugelis Lietuvos kariuomenės vienetų (nuo bataliono ir aukštesni, retai – kuopos) yra pavadinti Lietuvos istorinių asmenybių vardais, kitiems suteikti praeities kariuomenės (taip pat ir partizaninio judėjimo) vienetų ir junginių (pulkų, partizanų rinktinių), pajėgų rūšių (dragūnų, husarų, ulonų), rečiau – mūšių ir pan. pavadinimai. Pagarbos praeičiai tradiciją, besireiškiančią per istoriškai akcentuotus dalinių ir junginių pavadinimus, šiuolaikinė Lietuvos kariuomenė perėmė iš 1918–1940 m. Lietuvos kariuomenės ir antisovietinės rezistencijos kovotojų. Tarpukario Lietuvos kariuomenės pulkams daugiausia buvo suteikti istorinių asmenybių, gyvenusių XIII–XV a., vardai. XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą reprezentavo tik Jonušo Radvilos asmenybė ir istorinių kavalerijos rūšių (husarų, ulonų, dragūnų) pavadinimai. Tokią disproporciją lėmė to meto politinės aplinkybės, ankstyvojo LDK istorijos laikotarpio sureikšminimas ir ne visada objektyvus vėlyvojo LDK periodo, Abiejų Tautų Respublikos laikotarpio, primiršimas. Dabartinėje Lietuvos kariuomenėje per karinių vienetų pavadinimus labiausiai reflektuojami du Lietuvos istorijos periodai: XIII–XV a. ir 1944–1953 m. antisovietinis partizaninis judėjimas. Taip pat gana daug dėmesio skiriama 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos, Nepriklausomybės kovų istorijai. Vėlyvasis LDK istorijos periodas reflektuojamas gana menkai, o XVIII a. pabaigos–XIX a. sukilimai beveik visiškai neatsispindi kariuomenės vienetų pavadinimuose. Išskirtinis, analogų kitų šalių kariniuose laivynuose praktiškai neturintis, yra sprendimas vadinti Lietuvos karinių jūrų pajėgų laivus senųjų baltų genčių ir istorinių Lietuvos regionų vardais.Istorinių asmenybių vardų, svarbiausių mūšių ar karinių operacijų pavadinimų suteikimas nėra tik Vidurio ir Rytų Europai būdinga ar juo labiau „sovietinė“ tradicija. Toks ar panašus, kaip Lietuvoje, kariuomenės dalinių pavadinimų formavimo principas būdingas įvairioms Europos šalims. Ypač artimi modeliai naudojami Lenkijoje, Rumunijoje ir Ispanijoje. Vardų suteikimas kariuomenės vienetams ir konkretiems karinėse teritorijose esantiems objektams padeda ugdyti karių ir plačiosios visuomenės istorinę atmintį, patriotizmą, pabrėžia ilgaamžes Lietuvos karybos istorijos tradicijas ir jų tęstinumą. Tai svarbi ir neabejotinai saugotina Lietuvos kariuomenės tradicija.

ENIn the military, patriotism and civil awareness is an integral part of military training and education provided not only through training programs but also through non-formal education, such as celebrations, important events, lectures, meetings with freedom fighters, educational trips and anniversaries of the state and armed forces. The sense of identity with a military unit, community and traditions is very important for strengthening patriotic feelings. Servicemen are united by a common service, uniform, unit name, flag, emblem, slogan, etc. Naming military units after significant figures or historic events contributes to the historical memory. The extent to which a past epoch is actualized today helps to perform researches and analyses of historical memory. Naturally, its identification and classification is very different due to the subjective attitude of a researcher and the chosen direction. The object of the research is the historical memory in the modern Lithuanian Armed Forces. The aim of the research is to determine the significance of the names of military units in the modern Lithuanian Armed Forces. The objectives of the research are to find out the reasons for giving the names and compare the situation in the period of 1918–1940 and now; to determine the particularities of the traditions’ continuation and formation of the new ones by comparing the specifics of naming military units in Lithuania and other countries. The study uses descriptive, analytical, historical comparative and generalizing methods. Battalions, occasionally companies, and larger units of the Lithuanian Armed Forces are named in honour of the Lithuanian historical figures, whereas the units in the past, including partisan squads, dragoon, hussar and uhlan units were given the names of epic battles.The tradition to respect the history manifested through historically accentuated names of military units and compounds was inherited from the Lithuanian Armed Forces and anti-Soviet resistance fighters of the period of 1918–1940. The names of the heroes who lived in the 13th–15th centuries were most frequently given to the regiments. The heritage of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) of the 16th–18th centuries was represented only by Jonušas Radvila and the names of historical cavalry types (hussars, uhlans and dragoons). Such disproportion was determined by the political circumstances of that time, underestimated significance of the early history of the GDL, not always objective predicament of the late period of the GLD and the period of the Republic of the Two Nations. The names of current military units mostly come from the 13th–15th centuries and the anti-Soviet partisan movement in the period of 1944–1953. Also, considerable attention is paid to the period of 1918–1940 when Lithuania struggled for Independence. The late period of the GDL is reflected rather poorly, whereas the period from the 18th century till the end of the 19th century is barely mentioned in the names of military units. An exclusive decision was made to give the names of the Lithuanian historical regions and tribes to the Lithuanian Navy. Naming after historical figures, great battles and military operations is neither characteristic only of Central and Eastern Europe, nor is it a Soviet tradition. Similar models are used in Poland, Romania and Spain. The tradition preserves the memory of great warriors and fosters patriotism by cherishing the military history of Lithuania. It is an important and most respected tradition of the Lithuanian Armed Forces.