LTAlvydas Jokubaitis savo įdomioje ir provokuojančioje knygoje "Liberalizmas kaip pilietinė religija" iškelia pagrindinę mintį, kad liberalizmas dėl daugybės savo vidinių prieštaravimų, nenuoseklumų ir paradoksų negali būti sėkmingai grindžiamas filosofiniais argumentais ir veikiau reikalauja jį palaikančiųjų tikėjimo. Jis teigia, kad dėl to liberalizmą reikėtų verčiau laikyti „pilietine religija“. Mano nuomone, dalis minimų paradoksų ir prieštaravimų kyla dėl lyg daktaro Frankenšteino konstruojamos liberalizmo sampratos, kai į vieną sąvoką bandomos sujungti skirtingų autorių mintys, dažnai dar pasitelkiant šališką jų vertinimą. Straipsnyje siūloma pažvelgti į J. Rawlso, I. Berlino bei R. Dworkino interpretacijas ir atsakyti į klausimą, kiek pagrįstas liberalų apibūdinimas, pateikiamas knygoje Liberalizmas kaip pilietinė religija [p. 203].