Zwischen Moskau und Warschau: Identitäten des weißrussischen Adels in der Frühen Neuzeit

LTApibrėžiant baltarusišką identitetą Ankstyvaisiais naujaisiais laikais (vok. Frühe Neuzeit) tarp Baltarusijos istorikų nėra vieningos nuomonės. Straipsnyje polemizuojama su Jakovo Treščenoko nuomone, išdėstyta 2003 m. Mogiliove rusiškai išleistoje jo parašytos „Baltarusijos istorijos“ I tome. Ši koncepcija diegiama ir istorijos vadovėliuose, išleistuose prie Lukašenkos režimo. Pagal ją baltarusių tautos kilmė siejama vien su tais, kurie LDK teritorijoje priklausė ortodoksų bažnyčiai. Atsimetimas nuo ortodoksijos esą vedė rytų slavus prie kultūrinės, kalbinės, etninės asimiliacijos, perėjimas į katalikybę reiškė polonizavimą, o per tai elitas atitrūko nuo liaudies, jo religijos, kultūros ir kalbos, įsiliedamas į lenkų etnosą. Straipsnio autoriaus nuomone etniniai procesai, vyko daug sudėtingiau, nei tai traktuoja J. Treščenokas. Remiantis publikuotais šaltiniais atskleidžiama, kad dabartinės Baltarusijos teritorijoje gyvenusi šlėkta etnokonfesine prasme nebuvo vieninga, o XVI–XVII a. kalbos vartojimas nebuvo taip tiesiogiai siejamas su tautiniu tapatumu, kaip XIX a. pabaigoje ir vėliau. XVII a. šaltiniuose sutinkamas terminas litwin LDK teritorijoje nebūtinai reiškė etninę priklausomybę. Litvinais daugeliu atvejų save laikė ir rutėnai, arba rusėnai, t. y. slaviškai kalbantys bajorai, kaip šlėktiškos tautos dalis Lenkijos–Lietuvos politinėje sistemoje. Dėl to negalima kalbėti apie aiškų ryšį tarp (proto)nacionalinio tapatumo ir bendros kalbos ar religijos. Kito tikėjimo priėmimas ar kitos kalbos vartojimas nereiškė automatiškai asimiliacijos ar perėjimo į kitą etniškumą.