"Гвалтовнымъ обычаемъ въ именью моемъ Поболевскомъ подле реки Добосны": адзін эпізод з жыцця Рэчыцкага края XVI ст

LTKonfliktai dėl žemės buvo įprasta feodalinės epochos visuomeninio gyvenimo dalis. Straipsnyje nagrinėjamas konkretus ginčas dėl žemės ribų Rečycos paviete ne tik iliustruoja vietinio valdymo funkcionavimą LDK, bet ir suteikia svarbios informacijos apie socialinių santykių ir kultūrinio gyvenimo ypatybes XVI a. baltarusių visuomenėje, tuometinę teisinę praktiką. Nagrinėjamas konfliktas įgijo platų skambesį kai 1553 m. Rogačiovo cerkvės šventikas Fiodoras Ivanovičius kreipėsi su skundu į Lenkijos karalienę ir Lietuvos didžiąją kunigaikštienę Boną Sforcą, kuriai priklausė Rogačiovo valsčius. Skundžiamas buvo šlėkta Aliaksejus Zenkovičius ir du jo sūnūs Ivanas ir Zmailas, užgrobę cerkvei priklausančią žemę, įėjusią į Pobalavos dvaro valdas. Jų pusė ir atitinkamai pajamos esą turėjo priklausyti cerkvei. Bona Sforca išsiaiškinimui pasiuntė savo komisarus. Zenkovičių interesus gynė pora dvarininkų. 1553 m. žemė buvo padalinta tarp konfliktuojančių pusių, tačiau dėl dalies šienaujamų žemių ir miško naudojimo ginčas tęsėsi ir vėlesniais metais. Šventikas vėl skundėsi, į tai reagavo Žygimantas Augustas, o 1562 m. Rogačiovo pilyje vyko teismas. Buvo priimtas sprendimas, tačiau konfliktas tuo nesibaigė, 1565 m. šventikas vėl skundėsi karaliui ir didžiajam kunigaikščiui, o ginčai ir svarstymai tęsėsi. Straipsnyje remiantis išlikusiais šaltiniais šis daugiau kaip dešimt metų užsitęsęs konfliktas yra detaliai išnagrinėtas, darant platesnes išvadas apie tuometinę visuomenę ir bendruosius socialinės erdvės procesus rytinėje LDK dalyje XVI amžiuje.