Галоўны з’езд Вялікага Княства Літоўскага: генезіс, функцыі, гістарычнае развіццё

LTStraipsnyje nagrinėjami LDK vyriausieji suvažiavimai, vykę nuo XVI a. pabaigos iki XVII a. pabaigos Vilniuje ir trukdavę paprastai 1–2 savaites, nors pasitaikydavo išimčių. Viso šių suvažiavimų būta 17, o įskaitant neeilinius vyriausius seimelius 1577 ir 1582 metais – 19. Jei lenkų ir lietuvių istorikai yra skyrę jiems pakankamai dėmesio, tai to nepasakysi apie baltarusių istoriografiją. Buvo tik vienas straipsnis šia tematika Baltarusijos enciklopediniame leidinyje. Baltarusių tyrinėtojams yra svarbu patyrinėti Vyriausiąjį suvažiavimą kaip tam tikrą LDK atstovaujamosios valdžios institutą, detalizuojant jo istoriją. Suvažiavimų posėdžiuose buvo svarstomi svarbiausi LDK valstybinio gyvenimo klausimai atskirai nuo Lenkijos, nors pagal Liublino unijos sąlygas taip neturėjo būti. Šio valdžios instituto šaknys glūdi atskiruose LDK suvažiavimuose (seimuose), kurie vyko pirmaisiais dviem bekaralystės laikotarpiais. Jo genezė susijusi su LDK savaimingumo išlaikymu Žečpospolitos sudėtyje ir poreikiais spręsti vidines LDK problemas, pavyzdžiui, parengiant 1588 m. Statutą. XVII a. aktualu tapo juos šaukti dėl mokesčių surinkimo kariaujant su Maskvos valstybe ir Švedijos karalyste. Kartu tuose suvažiavimuose svarstyti ir kiti LDK šlėktai aktualūs klausimai. Lenkijos karalius stengdavosi pasinaudoti tais suvažiavimais savo tikslams pasiekti, pavyzdžiui, išsirūpinti naujus mokesčius apeinant bendrąjį visos jungtinės valstybės seimą. Šlėkta traktavo tuos suvažiavimus kaip papildančius Žečpospolitos seimus, o ne kaip alternatyvą jiems. Nuo XVII a. pab. tokių suvažiavimų būtinybė atkrito.