Прадстаўнікі Гарадзенскага павета на соймах Рэчы Паспалітай у апошняй трэці XVI ст

LT1565–1566 m. LDK buvo įvykdyta administracinė teritorinė reforma. Šalis padalinta į 12 vaivadijų ir Žemaitijos seniūniją (faktiškai turėjusią vaivadijos statusą). Kiekviena vaivadija padalinta į pavietus. Gardino pavietas, kartu su Trakų, Kauno ir Upytės pavietais, tapo Trakų vaivadijos dalimi. Pavietai tapo regioninių šlėktų korporacijų administracinio, karinio, teisminio ir politinio gyvenimo centrais. Po Liublino unijos 1569 m. pavietų šlėkta „nuo kiekvieno žemės teismo“ galėjo siųsti po du atstovus į Žečpospolitos seimus. Ne išimtis buvo ir Gardino pavietas. Straipsnyje nagrinėjamas Gardino pavieto šlėktų atstovavimas Žečpospolitos seimuose XVI a. paskutiniame trečdalyje. Pavyko nustatyti dalį asmenų, kurie reprezentavo Gardino pavietą bendravalstybiniuose seimuose. Jų pavardės straipsnyje pateikiamos baltarusių kalba: Пётр Валовіч, Ян Клюкоўскі, Канстанцін ir Януш Кунцэвічы, Іван, Рыгор ir Федар Масальскія, Ян Мяляшка, Мікалай ir Ян Петр Сапегі, Юры Тышкевіч. Aptariami su šių asmenų seimine veikla susiję faktai. Daroma išvada, kad atstovai nuo Gardino pavieto, kaip taisyklė, priklausė vietiniam elitui. Iki XVI a. paskutinės dekados pirmaeilį vaidmenį atliko kunigaikščių Masalskių giminė. Amžiaus pabaigoje išauga Čerėjos linijos Sapiegų, o taip pat Valavičių giminės vaidmuo. Šių giminių atstovai jau pakliuvo į Žečpospolitos politinio gyvenimo elitą, nors ir netapo senatoriais. Atstovai nuo Gardino gana aktyviai dalyvavo seimų darbe, paprastai jie remdavo karalių. Išlikusios fragmentinės šaltinių žinios iliustruoja gana aukštą vietinės šlėktos politinės kultūros lygį.