Адлюстраванне інтэграцыйных працэсаў з Польскім Каралеўствам у матэрыялах павятовых соймікаў Вялікага Княства Літоўскага ў апошняй трэці XVI ст

LTIntegruojant Lenkijos Karūną ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę po Liublino unijos buvo svarbus bendras valstybės seimas. Istoriografijoje tradiciškai dėmesys buvo skiriamas tiems veiksniams ir reiškiniams, kurie išryškindavo LDK savaimingumą Žečpospolitos sudėtyje. Dėl to bendros parlamentinės sistemos vaidmeniui neskirta pakankamai dėmesio. Straipsnyje bent dalinai siekiama užpildyti šią spragą, parodant kaip Žečpospolitos seimas veikė Lenkijos ir LDK integracinius procesus, įvertinant kiek jie buvo populiarūs ir reikalingi politiškai aktyviai LDK šlėktai XVI a. paskutiniame trečdalyje. Daugiausiai remtasi pavietų seimelių medžiaga, nors jos ir nėra daug išlikusios iš 1569–1600 m. laikotarpio. Vis dėlto be jau publikuotų šaltinių įtraukiant nemažai archyvinės medžiagos iš Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos galima susidaryti pilnesnį vaizdą. Šaltiniai rodo, kad LDK „politinei tautai“ buvo būdinga laikytis unijinės sutarties raidės, ypač užsienio politikos srityje. Abiejų pagrindinių Žečpospolitos dalių lygiateisiškumo idėja buvo priimtina LDK šlėktai. Jau XVI a. pabaigoje pavietų seimelių dokumentuose sutinkame Žečpospolitos apibūdinimą kaip „savo“, „mūsų“ valstybę. 1595 m. Vilniaus reliaciniame seimelyje Vilniaus šlėkta netgi reiškė pasiruošimą tarnauti „savo Tėvynei Žečpospolitai“. Tokiomis sąlygomis nesimato LDK šlėktos separatizmo, t. y. aiškaus noro atsiskirti, o bendras valstybės seimas paspartino Karūnos ir Didžiosios Kunigaikštystės integracijos procesą. Žečpospolitos seimą LDK šlėkta suprato kaip realų ir veiksmingą instrumentą ginant savo teises ir laisves.