Стаўленне шляхты Вялікага Княства Літоўскага да інстытута вальнага сойма ў канцы XVI ст
LTVienas iš esminių 1569 m. Liublino valstybinės unijos tarp Lenkijos Karalystės ir LDK rezultatų buvo bendrojo Žečpospolitos seimo sukūrimas. Jis tapo vienu svarbiausių valstybinės valdžios institutų, užtikrinusių šlėktai dalyvavimą sprendžiant pačias svarbiausias valstybines problemas, saugojo jos teises ir laisves. Kaip ypatinga tyrimo problema šlėktos poziciją bendravalstybinio seimo atžvilgiu imta nagrinėti tik XX a. 8-ajame dešimtmetyje, visų pirma, lenkų istoriografijoje. Tame kontekste šlėktos pažiūros baltarusių ir lietuvių žemėse buvo paliečiamos tik fragmentiškai. Iki šiol nėra specialaus tyrimo, kuriame būtų išsamiau atskleidžiamos LDK šlėktos pažiūros į bendravalstybinį seimą. Šiame straipsnyje bandoma apibrėžti LDK politiškai aktyvios šlėktos poziciją Žečpospolitos seimo atžvilgiu pirmaisiais jo egzistavimo dešimtmečiais. Remiamasi ne tik publikuotais šaltiniais, bet ir Baltarusijos nacionaliniame istoriniame archyve, Vyriausiajame senųjų aktų archyve Varšuvoje, Čartoriskių bibliotekos ir Lenkijos mokslų akademijos Kurniko bibliotekų, o taip pat Rusijos nacionalinės bibliotekos rankraščių skyriuose saugoma medžiaga. LDK šlėkta gerai suprato bendravalstybinio seimo reikšmę ir galėjo jame išsakyti savo pozicijas vienu ar kitu klausimu. Pavyzdžiui, reikšti nepasitenkinimą karaliaus noru XVI a. pabaigoje skirti Vilniaus vyskupu lenką, reikalauti dalį svarbių klausimų perkelti į LDK šlėktos suvažiavimus ar pavietų seimelius, protestuoti dėl netinkamų seimo procedūrų, pasisakyti už tai, kad dalis Žečpospolitos seimų vyktų LDK teritorijoje ir t. t.
