Legislating identity: language, citizenship, and education in Lithuania

LTFilosofijos mokslų krypties, politikos mokslų šakos daktaro disertacijoje tyrinėjama kalbos, pilietybės ir švietimo sąveika tapatybės įteisinimo procese. Disertacijos dalyse analizuojama etniškumo ir pilietiškumo sąveika tapatybės formavimo politikoje; švietimo svarba daugiatautėje visuomenėje; kalbos mobilizuojanti jėga; valstybingumo iššūkiai, susiję su Lietuvos lenkų mažumos klausimais. Kalbos, pilietybės ir tautybės sąryšis yra esminis tiriant tapatumo politiką valstybės kūrimo procese. Žlugus Sovietų Sąjungai, valstybės siekė įteisinti nacionalinę tapatybę. Disertacijoje nagrinėjama, kaip Lietuvoje buvo siekiama įteisinti tapatybę, priimant įstatymus dėl kalbos, pilietybės ir švietimo, kurie gyventojus orientavo į nacionalinę tapatybę. Dėmesys sutelkiamas į kalbos vaidmenį tapatybės politikoje, kalbą apibūdinant kaip mobilizuojančią jėgą. Valstybinės kalbos ir pilietybės įstatymų Lietuvoje įvedimas įteisino nacionalinį valstybės pobūdį. Disertacijoje keliami klausimai: kaip kalba įsimbolina ir kuria tapatybę, kaip mobilizuoja gyventojus? Analizuojamas kalbos santykis su pilietybe bei galimybės jos mokytis kitų tautybių atstovams. Nagrinėjamas mokinių pasiskirstymas pagal mokomąją kalbą bei įstatymai, reglamentuojantys tautinių mažumų švietimą. Atkreipiamas dėmesys į kalbos politikos svarbą tarptautinių santykių kontekste, sprendžiant tautinių mažumų klausimus. Lietuvos lenkų mažumos atvejis rodo, kokie iššūkiai kyla valstybės kūrimo procese. Disertacijoje atskleidžiama, kad lingvistinė teisė – esminis lietuvius mobilizuojantis veiksnys ir telkianti jėga.