The Arrival of christianity in Lithuania: baptism and survival (1341-1387)

LTStraipsnyje analizuojama ir lyginama Lietuvos didžiųjų kunigaikščių – Algirdo ir Jogailos – vesta „dviguba“ bažnytinė krikšto akto diplomatija ir jos integravimas į politinius procesus. Algirdo valdymo laikais Lietuvos politinė diplomatija buvo nukreipta į Marienburgą ir Krokuvą Vakaruose bei į Maskvą – Rytuose. Paraleliai buvo vystoma ir bažnytinė diplomatija su Popiežiumi ir Konstantinopolio ekumeniniu patriarchatu. Derybos dėl Lietuvos krikšto su Vakarų partneriais vyko 1349–1351, 1357–1358 ir 1373 m. Tuo pačiu metu ir Konstantinopolyje surengė panašų diplomatinių kampanijų skaičių (1352–1356,1362–1371 ir 1375 m.). Bažnytinę diplomatiją su Konstantinopoliu Algirdas sėkmingai integravo į politinius procesus ir išnaudojo ją siekdamas karinių tikslų kovoje su Rusia. Nėra atlikta sisteminių tyrimų, kurie atskleistų, ar krikšto diplomatija su Popiežiumi taip pat buvo išnaudojama politiniams ir kariniams tikslams. Lietuvos strateginis principas buvo „dinamikos pusiausvyra“, todėl Algirdo vesta krikšto su Rytų ir Vakarų Europa diplomatija turi būti analizuojama kartu. Politiniai ir kariniai tikslai Rusios kryptimi buvo papildomi bažnytine politika Konstantinopolyje, o pastaroji tam tikrais momentais buvo sustiprinta Popiežiaus iniciatyvomis. Lietuvos valdovai suvokė krikšto derybų vertę. Ilgainiui Lietuva susidūrė su neįveikiamu išoriniu spaudimu – Maskvos iššūkiu. 1377 m. Jogaila susidūrė su pačia rimčiausia krize, į kurią kada nors buvo patekusi Lietuva. Krikšto pasirinkimo aplinkybės ir galimybės Jogailos valdymo laikais jau buvo kitokios. Artima partnerystė ir unijos planas su Lenkija tapo svarbiausiu krikšto pasirinkimo iš Vakarų motyvu.