Генеза этнічнае самасвядомасці Усходняй Беларусі ў Сярэднявеччы

LTBaltarusių etnokonfesinė saviidentifikacijos evoliucija istoriniu požiūriu šiai dienai nėra pakankamai ištirta. Šia problematika nėra parašytų mokslinių sintezių. Autorius bando susisteminti istoriografines žinias apie etninį sąmoningumą Rytų Baltarusijoje Viduramžiais. Tuo tikslu analizuojami etnokonfesinės savimonės bruožai senojoje Baltarusijoje, jos ryšys su „Rusia“, „Litva“ (Lietuva), „Baltąja Rusia“. Remtasi tuo, ką šiais klausimais yra rašę tyrinėtojai, panaudojant taip pat ir publikuotus šaltinius. Ypatingas dėmesys skiriamas etnokonfesinės sąmonės santykiui su „Rusia“ («Русь»). Atskirai nagrinėjama Baltarusijos gyventojų savimonės transformacija Renesanso periodu, kas susiejama su laipsnišku perėjimu nuo religinės sąmonės iki etninio sąmoningumo. Tame kontekste trumpai rašoma apie XV–XVII a. Rytų Baltarusijos žemėse didelę reikšmę turėjusį „licvinų“ (lietuvių) politonimą. Juo buvo vadinami visi LDK gyventojai, nepriklausomai nuo tautybės ir tikybos. Žymiai daugiau vietos straipsnyje skiriama „Baltosios Rusios“ («Белая Русь») vartojimo terminui istoriniuose šaltiniuose. Straipsnio gale pastebima, kad pavadinimo „baltarusiai“ etninis turinys yra kilęs žvelgiant iš Maskvos pusės. Maskvos valstybės gyventojų požiūriu šiuo terminu buvo siekiama pažymėti savo skirtumą nuo LDK „ruskių“, pastaruosius įvardijant „belarusiais“ («беларусцы»). Rytų Baltarusijos gyventojų akyse „belarusiai“ turėjo, visų pirma, geografinę, o ne etninę prasmę. Tai buvo ne tiek etnonimas, kiek lokalinis teritorinis etnikonas (subetnonimas), išvedamas iš toponimo „Baltoji Rusia“ («Белая Русь»).