Moksleivių gimtoji kalba ir jos samprata Vilniaus vyskupijos katalikų tikybos pamokose 1905-1914 m.

LTStraipsnyje siekiama nušviesti 1905 m. carinės Rusijos įvestas nuolaidas dėl religinio švietimo Vilniaus vyskupijoje, jų prasmę ir trukmę, išsiaiškinti skirtingų tautinių ir religinių interesų susikirtimą, kilusį dėl politiškai ir tautiškai angažuotos moksleivių katalikų gimtosios kalbos sampratos. 1905 m. balandžio 17 d. caro paskelbtu įstatymu "Dėl tikėjimo tolerancijos pradų įtvirtinimo" buvo įteisintas kitatikių tikybos mokymas mokyklose gimtąją kalba. Taip buvo siekiama slopinti religinę, tautinę bei politinę įtampą. Rusų administracija ir Vilniaus vyskupijos vadovai turėjo skirtingą moksleivių gimtosios kalbos sampratą. Pirmoji gimtąją moksleivių kalba laikė šeimos kalbą, t. y. lenkų, lietuvių, baltarusių kalbas. Pastaroji laikyta rusų kalbos tarme, todėl buvo numatyta tikybos pamokose ją pakeisti rusų kalba. Vilniaus vyskupijos vadovai moksleivių gimtąją kalbą tapatino su pamaldų kalba, t. y. dažniausiai su lenkų ir kur kas rečiau su lietuvių kalba. Baltarusiai religinėje praktikoje naudojo lenkų kalbą, todėl tikybos mokyti baltarusiškai nebuvo numatyta. Vilniaus vyskupas E. Ropas iš karto perėmė įstatymo įgyvendinimo iniciatyvą į savo rankas, remdamasis savąją gimtosios kalbos koncepcija. Daugumoje mokyklų katalikų tikyba mokyta lenkų kalba ir tik pavieniais atvejais - lietuvių. Carinė valdžia 1911-1912 m. ėmėsi griežtesnių priemonių įgyvendinti tikybos mokymą Vilniaus vyskupijoje pagal savo gimtosios kalbos sampratą. Visur iš pradinių mokyklų buvo sistemingai stumiama lenkų kalba. Tokius veiksmus rusų valdžia laikė galima periferine dekolonizacijos priemone.Reikšminiai žodžiai: Vilniaus vyskupija; Tautinė politika; Katalikai; Mokykla; Kalba.

ENThe paper aims at shedding light on concessions regarding religious education in the Vilnius Diocese introduced by tsarist Russia, their meaning and duration, and at finding the conflict between different ethnic and religious interest arising from the ethnically biased concept of the native language of Catholic schoolchildren. The Tsar’s decree "On the Establishment of the Fundamentals of Religious Tolerance" announced on 17 April 1905 legitimised religion classes of other faiths in the native language. The decree was aimed at suppressing religious, ethnic and political tensions. The Russian administration and the authorities of the Vilnius Diocese held different views on the schoolchildren's native language. The Russians considered the language used in the family, i.e. Polish, Lithuanian or Belarusian, to be the native language. The clergy identified the schoolchildren's native language with that of church services, i.e. most often with Polish and very seldom with Lithuanian. As the Belarusian used Polish in their religious practice, religion classes in the Belarusian language were not envisioned. Vilnius Bishop E. Ropp did not hesitate to take the initiative of implementing the new law, based on his own concept of the native language. Most schools saw religion classes in the Polish language, with a few schools teaching in Lithuanian. In 1911-1912, tsarist authorities applied harsher measures, ousting the Polish language from primary schools and replacing it with Russian.