Lietuvių muzikos istoriniai kontekstai

LTKnygoje svarstomas tautinio lietuvių muzikos stiliaus formavimasis, jo sampratų kaita istoriografijoje. Kaip XIX a. lietuvių kultūros sąjūdžio kontekstas šiek tiek nagrinėta Josepho Franko ir jo žmonos dainininkės Christines Gerardi, taip pat smuikininko Henryko Wieniawskio koncertinė veikla Lietuvoje, palikusi pėdsakų ir lietuvių kultūroje. Frankai į Vilnių atnešė Vienos muzikos kultūros dvasią, praturtino Lietuvos sostinės muzikinį gyvenimą. XIX a. Vilniuje koncertavo garsūs pianistai, smuikininkai, dainininkai, kiti muzikos adikėjai. Archyvų šaltinių analizė leido patikslinti kai kurių Wieniawskio kūrinių sukūrimo laiką, o jo smuikavimo meno ir pedagogikos metodai yra pasiekę ir mūsų dienas. Daug dėmesio skiriama Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybai, kurio reikšmė lietuvių muzikai yra panaši į Michailo Glinkos, Edvardo Griego ar Jeano Sibelijaus reikšmę jų tautų nacionalinei muzikai. Čiurlionio kūryba pirmiausia nagrinėjama tautinio stiliaus požiūriu. Tautinio stiliaus problema knygoje nagrinėjama atsižvelgiant ir į Čiurlionio meto, ir į šiandieninės muzikologijos tarptautinėse konferencijose, muzikos istorijos veikaluose, enciklopedijose ir pan. išdėstytas muzikos tautiškumo sampratas (tarp apibūdinamų autorių yra Hugo Riemannas, Walteris Wióra, Friedrichas Blume, Willis Apelis, Paulis CoIIaeris, Hansas Heinrichas Eggebrechtas, Carlas Dahlhausas, Kurtas Pahlenas, Richardas Taruskinas ir kt.). Čiurlionis buvo itin savito stiliaus dailininkas, kurio tapyboje nesunku įžvelgti ir muziko prigimtį. Immanuelio Kanto didingumo koncepcijos aspektu nagrinėjant visą Čiurlionio kūrybą (dailė, muzika, literatūriniai tekstai), aiškėja jos unikalumas. Vienas poskyris skirtas Čiurlionio laiškams sužadėtinei ir žmonai; jie interpretuojami kaip ryškus romantinės meilės poezijos proza reiškinys, gretinamas su Friedricho Schlegelio, Naujalio tekstais.Tautinės muzikos padėtį istorinių pervartų laikais ypač aiškiai rodo jos patriotinio turinio kūrinių likimas. Jį siekta parodyti Vinco Kudirkos giesmei (giesme autorius vadino jo sukurtą Lietuvos himną) ir Juozo Naujalio dainoms skirtame skyriuje. Operos žanro kūryba ir teatro įsteigimas buvo visų tautinių mokyklų esminis siekis. Todėl knygoje nemažas skyrius skirtas iki šiol menkai tyrinėtiems tautinės operos kultūros tarpsniams ir reiškiniams. Kaip žinoma, dėl Vilniaus okupacijos visą profesionalių meno įstaigų organizavimą 1920 m. teko perkelti į laikinąja sostine tapusį Kauną. Operai skirtuose poskyriuose pateikiama mažai žinomų ar visai iki šiol nežinotų teatro steigimo faktų. Remiantis archyvų ir spaudos medžiaga panagrinėtas operos grįžimas į sostinę - Valstybės teatro gastrolės Vilniuje prasidėjo vos mėnesiui praėjus po sostinės grąžinimo Lietuvai. Kituose poskyriuose tiriami operos istoriografijoje nedaug dėmesio ir šiuolaikinių požiūrių sulaukę jos puslapiai. Pirmą kartą nagrinėjama prancūzų kompozitoriaus Sylvio Lazzari lietuviško siužeto opera „Žiogas“. Ji analizuojama kitataučių kompozitorių tokių siužetų operų ir kitų žanrų lietuviškos tematikos kūrinių kontekste. Tokiai kitataučių kūrybai siūloma pritaikyti iki šiol nevartotą meno lituanikos terminą, kuris leidžia apibrėžti jos apimtis ir pobūdį.Laiko tėkmėje būta tam tikrų kūrybos, muzikos kultūros reiškinių susidarymą paskatinusių, todėl ne kartą pri(si)mintinų įvykių bei idėjų telkinių. Istoriografijos tradicijai būdinga lietuvių muzikos kūrybą nagrinėti europietiškos muzikos kontekstuose. Tačiau - ypač po Juliaus Juzeliūno „Afrikietiškų eskizų“ pasirodymo (1961) - kompozitorių dėmesys nukrypo ir į neeuropietiškas kultūras. Lietuvių muzika ir tautiškumo, kultūrų sąveikų nagrinėjimai pateko į viso pasaulio muzikos kultūrų ir jų sąveikų nagrinėjimo lauką. Šiai temai skirtas paskutinis knygos skyrius. Jo pabaigoje - kūrėjų mintys. [Iš Pratarmės]