Negotiating lives, redefining repressive policies: managing the legacies of Stalinist deportations

LTStraipsnyje analizuojamos ištremtų Lietuvos žmonių išlaisvinimo procedūros. 1940–1941 m. ir po 1944 metų iš sovietų okupuotų teritorijų buvo ištremta daugiau nei 6 milijonai žmonių. Jiems buvo suteiktas žeminantis „specialiųjų tremtinių“, „specialiųjų naujakurių“ ar „tremtinių“ statusas. Sovietinė valdžia sprendė ištremtųjų paleidimo į laisvę ir reintegracijos į visuomenę klausimą. Iki 1953 m. tremtinių paleidimo į laisvę atvejai buvo labai reti. Tik po 1953 m. keitėsi ieškinių nagrinėjimo tvarka. Siekiant panaikinti diskriminacinį asmens statusą, įprasta nagrinėjimo tvarka įgijo administracinių požymių. 1954–1957 m. laikotarpiu buvo gauti maždaug 70000 ieškinių. Išlaisvinimo procedūros buvo įvairios ir sudėtingos, tačiau pateiktas ieškinys vaidino svarbų vaidmenį. Sprendimų priėmimui didelę įtaką darė geriau gyvenančių valstiečių, kuriems klijavo „kulalų“ etiketę, stigmatizavimas bei klasių kovos idėja. Tai buvo vieni svarbiausių visą sovietmetį charakterizuojančių sistemos bruožų ir dažni argumentai, atmetant prašymus išlaisvinti. Respublikų valdžios organams buvo suteikta pakankamai platūs įgaliojimai, sprendžiant žmonių paleidimo į laisvę klausimus. Postalinistiniu laikotarpiu pagausėjo ieškinių, kuriuos inicijavo Vilnius be tiesioginio Maskvos kišimosi. Lietuvoje iki 1988 m. nebuvo atšaukti daugelis stalinistinių sprendimų ir jie nepaskelbti neteisėtais. Priimti sprendimai nebuvo tik paprasti „patvirtinimai“ arba „atmetimai“. Jie buvo įvairialypiai – paleidimas be teisės sugrįžti, teisės grįžti suteikimas, bet negrąžinama nuosavybė ir kt. Tai rodė tam tikrą lankstumą, dialogą, tačiau savavališkų ir neteisėtų ieškinių svarstymo atvejų buvo labai daug.