Teisinės pastangos sureguliuoti Lietuvos vyriausiojo karo vado ir kariuomenės vado pavaldumą krašto apsaugos ministrui, ministrui pirmininkui ir Respublikos Prezidentui 1918-1940 m

LTStraipsnyje nagrinėjamas karinės vadovybės (vyriausiojo karo vado, kariuomenės vado ir Generalinio štabo viršininko) pavaldumo politinei vadovybei (krašto apsaugos ministrui, Respublikos Seimui ir prezidentui) teisinis reguliavimas 1918-1940 m. Tarpukario Lietuvoje galima atskirti kariuomenės vadovybės subordinacijos politinei valdžiai etapus Nepriklausomybės kovų ir demokratinio bei autoritarinio valstybės valdymo laikotarpiais. Nepriklausomybės kovų metu kariuomenės vadovybės – krašto apsaugos ministro ir vyriausiojo vado – pavaldumo teisinio reguliavimo pokyčiai daugiausiai priklausė nuo Valstybės Tarybos ir vyriausybės konflikto. Šį konfliktą lėmė trintis tarp dešiniųjų ir kairiųjų politinių sluoksnių, kai vyriausybė, nepaisydama 1918 m. lapkričio 2 d. Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose nustatyto kariuomenės pavaldumo, nesėkmingai bandė perimti kariuomenės kontrolę ir, gavusi dešiniųjų politinių partijų paramą, 1919 m. balandžio 4 d. pakoregavo Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius, kurie nustatė vyriausiojo vado pavaldumą Lietuvos Prezidentui. Vyriausiojo vado pavaldumas Prezidentui neužtikrino didesnio stabilumo karinės ir politinės vadovybės santykiuose, nesustabdė politikų ir karininkų konfliktų, tačiau inspiravo karo vadovybę parengti įstatymą, kuriuo būtų aiškiai atskirtos politinių ir karo pareigūnų kompetencijos, veiklos sritys bei sureguliuoti santykiai. 1920 m. gegužės 7 d. patvirtintas įstatymas, kuriuo atskirtos vyriausiojo karo vado ir krašto apsaugos ministro kompetencijos.Steigiamojo Seimo laikotarpiu buvo parengtas Ginkluotųjų pajėgų ir jų įstaigų valdymo įstatymo projektas. Šio projekto nuostatos pasižymėjo aiškiomis demokratinėmis tendencijomis, ginkluotųjų pajėgų valdymas buvo išskaidytas tarp demokratiškai išrinktų valstybės valdymo institucijų, Prezidento, Ministrų Kabineto ir kariuomenės vadų, o prie krašto apsaugos ministro buvo įsteigta iš civilių ir karinių pareigūnų sudaryta Karo taryba. Tačiau įstatymo projektas niekada nebuvo svarstytas ir priimtas. Todėl visą demokratinės valstybės egzistavimo laikotarpį kariuomenės valdymas buvo sureguliuotas tik 1922 m. Konstitucijos nuostatomis. Valstybės autoritarinio režimo laikotarpiu įgyvendintos autoritarinės ginkluotųjų pajėgų valdymo nuostatos, atsispindėjusios 1928 m. Konstitucijoje ir 1935 m. Lietuvos kariuomenės vadovybės įstatyme. Minėti įstatymai išplėtė Prezidento ir kariuomenės vado galias valdyti kariuomenę, sumenkino krašto apsaugos ministro vaidmenį kariuomenės valdyme bei palaikė glaudų Prezidento A. Smetonos ir kariuomenės vado plk. S. Raštikio bendradarbiavimą. Šie asmenys turėjo aukščiausią teisinę galią ginkluotųjų pajėgų valdyme.

ENArticle deals with the legal regulation of subordination of the military commanders (the Commander-in-chief, the Commander of the Army, and the Chief of the General Headquarters) to the political state authority (the Minister of National Defence, the Speaker of the Seimas, and the President) in 1918–1940. In the interwar period of the Republic of Lithuania, we can distinguish between the phase of struggle for independence and the democratic and authoritarian phases of regulation of the political and military authority relations. During the period of independence struggles, changes in the legal regulation of the subordination of the highest military officers – the Minister of National Defence and the Commander-in-chief – were most significantly influenced by the conflict between the State Council and the Government, which was caused by the encounter of right and left political forces in the situation where the Government despite the framework statements of the Provisional Constitution of 2 November 1918 unsuccessfully attempted to take over control of the Army and, having gained the support of the right-wing political forces, on 4 April 1919, managed to make corrections in the Provisional Constitution, according to which the Commander-in-chief became subordinate to the President. The subordination of the Commander-in-Chief to the President did not lead to greater stability in relations between the political powers and the Army, and did not stop the conflicts between politicians and military officers, nevertheless, it inspired the military officers to draw up a law that clearly distinguished between the competences of political and military officials, the areas of their activity and regulated interaction. The law was approved on 7 May 1920; however, it only described the separate duties of the Minister of National Defence and the Commander-in-Chief.During the period of the Constituent Seimas, a draft law on the control of the Armed Forces and their institutions was prepared. The draft law was characterized by obvious democratic tendencies, which meant that the control of the Armed Forces could have been shared by the democratically elected state powers, President, Cabinet of Ministers and military commanders, and the Military Council composed of civilian and military officials could have been established at the National Defence Ministry, however, the draft law was not debated and approved. For this reason, relations between the military and political leadership during the democratic period of the development of the state were regulated, from as late as 1922, with the approval of the constitutional provisions. In the authoritarian period of the state, the authoritarian provisions of the Army control were implemented, which was reflected by the Constitution of 1928 and the Law on the Lithuanian Armed Forces of 1935. The abovementioned laws extended the powers of the President and the Commander of the Army to control the army thus undermining the role of national defence in the management of the Army and supporting the close collaboration of President A. Smetona and Colonel S. Raštikis, the Commander of the Army. The greatest legal power to control the Army was in the hands of these persons.