Veidas ir transcendencija šiuolaikinėje lietuvių poezijoje (teologinės ir filosofinės etikos akiratis)

LTVeidas – ilgą ir turiningą tradiciją turintis literatūrinis vaizdinys, figūruojantis ir šiuolaikinėje lietuvių poezijoje. Išeities tašku šaltinių atrankai straipsnyje pasirinkus kūnišką, vizualiai atpažįstamą lyrinio subjekto ar jo sutinkamą kito veidą, šis fenomenas suvokiamas ir plačiau – pagal E. Lévino veido sampratą. Šiuolaikinės poezijos veido veidą (pastarasis – tapatybės prasme) straipsnyje siekiama atskleisti nagrinėjant skirtingų kartų poetų kūrybą, pradedant XX a. pabaiga (paskutinis dešimtmetis) ir baigiant naujausia kūryba: J. Vaičiūnaitės, J. Juškaičio, O. Baliukonytės, J. Jekentaitės, R. Mikutavičiaus, R. Stankevičiaus, S. Vilimaitės, S. Kandratavičiaus ir kitų autorių eilėraščiais. Tai, kad ne vienu atveju veidas įgyja religinį krikščioniškosios tradicijos akiratį, lemia atitinkamą teorinį straipsnio pagrindą. Teorinė straipsnio prieiga yra hermeneutinės metodologijos požiūriu formuluojamas teologinės (D. Miethas) ir filosofinės etikos (E. Lévinas) derinys. Etinio metafizikos reikšmingumo ieškoma poetinėse lyrinio subjekto, žmogiškojo ir dieviškojo kito, tradicinių šventųjų veido reprezentacijose.