Polityka przesiedleńcza władz Imperium Rosyjskiego w XIX stuleciu wobec drobnej szlachty Litwy i Białorusi

LTPo Žečpospolitos padalijimų Rusijos imperijos sudėtyje atsidūrė lietuvių ir baltarusių gyvenamos žemės, kuriose buvo daug smulkiosios šlėktos. Rusijos valdžia buvo suinteresuota bent dalį jos iškelti į tolimesnes Rusijos gubernijas, o tam numatytos aktyvios skatinimo priemonės. Šlėktos, kuri dalyvavo sukilimuose ar kituose prieš Rusijos valdžią nukreiptuose veiksmuose, atžvilgiu buvo taikomos politinių represijų priemonės, tarp jų – ištrėmimas į kitas imperijos gubernijas. Tačiau to neužteko, dėl to smulkiosios šlėktos atstovai, kaip nepatikimi elementai, buvo skatinami persikelti žadant jiems žemės vidinėse Rusijos gubernijose, taikant mokesčių bei kitokias lengvatas, sukuriant palankią teisinę bazę. Straipsnyje nagrinėjami atitinkami valdžios potvarkiai, numatytos priemonės ir jų realizavimo praktika XIX amžiuje. Tai buvo bandoma derinti su rusų kolonistų atsikėlimu į Lietuvą ir Baltarusiją. Atskleidžiama, kad valdžios priemonės neprivedė prie geidžiamų rezultatų ir masinio šlėktos iš vakarinių Rusijos imperijos gubernijų persikėlimo. Kiek iš lietuvių-baltarusių gubernijų persikėlė smulkiosios šlėktos atstovų iki 1863 m. sukilimo yra sunku suskaičiuoti dėl patikimų šaltinių trūkumo. Straipsnio autoriaus nuomone XIX a. 4–7 dešimtmečiuose iš nagrinėjamo arealo buvo iškelta ne mažiau kaip 15 tūkstančių smulkiųjų šlėktų. XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais dėl žemės trūkumo vakarinėse gubernijose vis daugiau asmenų pasirinkdavo išvykimą į mažiau apgyvendintas imperijos teritorijas, kur tikėjosi prasigyventi. Tarp jų būta ir smulkiųjų šlėktų, tačiau kiek – neaišku.