Konflikt w parafiach polsko-litewskich guberni wileńskiej na początku XX wieku. Szkic zagadnienia

LTAtskleidžiama Vilniaus gubernijos lenkų-lietuvių parapijų konflikto XX a. pradžioje problema tolesniam galimam tyrimui. Aptariama bendra politinė padėtis po 1863 m. sukilimo, lenkų persekiojimas, tačiau kartu ir lenkų kultūros plitimas tarp lietuvių liaudies. Kylant lietuvių tautiniam sąjūdžiui lenkų požiūris iš pradžių buvo palankus jo atžvilgiu, tačiau vėliau ėmė keistis, išryškėjus to judėjimo kristalizacijai ir atsitvėrimui nuo lenkų kultūros. Jei lietuviai beveik pilnai dominavo Kauno gubernijoje, tai Vilniaus gubernijoje lietuvių buvo Švenčionių, Trakų, Vilniaus pavietų dalyse, o taip pat liko jų kalbinės salos Lydos ir Ašmenos pavietuose bei Gardino gubernijoje Druskininkų apylinkėse. Lenkai dominavo vadinamajame Vilniaus anklave, kuris tęsėsi nuo Nemuno iki Dvinos (Dauguvos) 150–170 km ilgio ir apie 50–70 km pločio ruožu palei geležinkelio liniją Varšuva – Peterburgas. Po 1905 m. nors Vilniuje leista lietuviška spauda, veikė lietuviškos draugijos, tačiau ryškiausiai atgimė lenkų kultūra. XX a. pradžioje mišriose tautiniu požiūriu parapijose Vilniaus gubernijoje ėmė vis labiau ryškėti lietuvių ir lenkų konfliktas, pasireiškęs dėl pamaldų ir liturgijos kalbos katalikų bažnyčiose. Vilnijoje nuo XX a. pradžios bažnyčios tapo liaudies apsisprendimo dėl savo tautinės priklausomybės vieta. Dažnai tai vyko audringai ir iššaukė iki tol nežinomų lokalinių kivirčų. Pateikiami keli tokių konfliktinių situacijų pavyzdžiai. Konflikto dėl pamaldų kalbos problema iki I pasaulinio karo išspręsta nebuvo, o jo pasekmės buvo jaučiamos Vilniaus vaivadijoje tarpukario laikotarpiu.