Spór litewsko-białoruski o Wilno i Wileńszczyznę na emigracji po zakończeniu II wojny światowej

LTLietuvių – baltarusių ginčas dėl Vilniaus ir Vilnijos emigracijoje pasibaigus II pasauliniam karui yra straipsnyje nagrinėjama problema. Po 1945 m. Vakaruose atsidūrė apie 100 tūkstančių baltarusių, bet tik nedidelė jų dalis angažavosi politinėje ir visuomeninėje kultūrinėje veikloje. Politiniu požiūriu baltarusių emigracija buvo pasidalinusi į Baltarusijos Liaudies Respublikos Rados su prezidentu Mikołaj Abramczyk priešakyje šalininkus ir pasisakančius už Baltarusijos Centrinę Radą, kuriai vadovavo Radosław Ostrowski. Skilimas atsirado dėl baltarusių politinių veikėjų ambicijų 1947 ir 1948 m. sandūroje Vakarų Vokietijoje, kur perkeltųjų asmenų stovyklose buvo daug baltarusių. Šios abi politinės srovės straipsnyje nagrinėjamos per jų požiūrį į Vilniaus klausimą ir santykius su lietuvių emigracijos veikėjais. Su jais lietuvių veikėjų buvo susitinkama ir deramasi 1948–1949 m. Prancūzijoje ir Vakarų Vokietijoje. Bendro susitarimo vis dėlto nebuvo, nes trukdė skirtingos pozicijos Vilniaus priklausomybės klausimu. Lietuviai, laikydami Vilnių savo sostine, jokiais būdais nesutiko jos išsižadėti. O baltarusių veikėjų keliamos pretenzijos dėl Vilniaus priklausymo Baltarusijai lietuviams buvo nepriimtinos net ir kompromisiniuose variantuose, įskaitant abiejų šalių galimą federaciją ar Vilniaus padalijimą į dvi dalis tarp abiejų šalių. Teritorinis ginčas iš esmės nebuvo prasmingas, nes abi pusės emigracijoje neturėjo galimybių veikti tikrovės pačiame krašte. Bendra lietuvių ir baltarusių veikėjams emigracijoje buvo tai, kad jie neigė Lenkijos teisę į Vilnių ir Vilniją ir neatsižvelgė į jos poziciją.