LTAntrojo pasaulinio karo metu egzilyje veikusi lenkų vyriausybė planavo didelės regioninės sąjungos (federacijos) sukūrimą tarp Baltijos, Juodosios ir Adrijos jūrų. Projektuotas blokas šalia dominuojančios Lenkijos turėjo apimti Čekoslovakiją, Lietuvą, Vengriją, Jugoslaviją, Rumuniją. Tačiau okupuotos Lenkija, Čekoslovakija, Jugoslavija priklausė alijantų stovyklai, Vengrija, Rumunija buvo Vokietijos sąjungininkės. Lietuvos statusas buvo gana problematiškas. Šalys buvo pakankamai skirtingos politiškai ir etnografiškai. Tarp jų iš seniau buvo žinomi konfliktai. Svarbiausia galiausiai pasirodė tai, kad tuos drąsius ir toli siekiančius planus užbraukė Raudonosios armijos sėkmingas puolimas ir po to įvykę politinės santvarkos pasikeitimai toje Europos dalyje, kuri pakliuvo į Sovietų Sąjungos dominavimo zoną. Straipsnyje, remiantis publikuotais šaltiniais ir Londone saugoma archyvine medžiaga, detaliau nagrinėjami lenkų emigracinės vyriausybės planai Lietuvos atžvilgiu. Buvo svarstomi šie: Lietuvos inkorporacija, Lietuvos – Lenkijos federacija, dviejų nepriklausomų ir suverenių valstybių egzistavimas. Balsai už Lietuvos inkorporavimą ateidavo iš okupuoto krašto, o emigracinėje vyriausybėje tikėtasi palenkti lietuvius prie federacijos. Nors šiais klausimais tartasi su emigracijoje veikusiais lietuvių veikėjais, tačiau nepavyko priimti ilgalaikio susitarimo ir sutarti dėl bendradarbiavimo. Trukdė teritorinis ginčas dėl Vilniaus, lietuvių emigracinės vyriausybės nebuvimas, lietuvių laikysena lenkų atžvilgiu okupuotoje Lietuvoje ir Vilniaus krašte.