Modernizacja i rozbudowa litewskiego wojska w drugiej połowie lat 30. XX wieku

LTLietuvos Respublika XX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje buvo nedidelė valstybė, turėjusi apie 2,5 mln gyventojų (1935 m. sausio 1 d. duomenimis 2 467 154). Apskaičiuojant pagal maksimalų 13% rodiklį, visuotinės karinės mobilizacijos atveju ji galėjo surinkti prie ginklo apie 311 tūkst. vyrų (nuo 20 iki 45 m. amžiaus). Tai būtų leidę suformuoti 9–10 pėstininkų divizijų po 3 pulkus. Straipsnyje glaustai aptariama Lietuvos kariuomenės raida ir modernizacijos planai iki 4-ojo dešimtmečio vidurio, o pagrindinis dėmesys skiriamas ginkluotojų pajėgų plėtrai ir modernizacijai 4-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje. Tuo metu buvo stipriai pasikeitusi tarptautinė situacija ir Lietuva turėjo parengusi ne tik planą L (karas prieš Lenkiją), bet ir planą V (karas prieš Vokietiją), o taip pat planą VL (karas prieš Vokietiją ir Lenkiją). Nuo 1935 m. sausio 1 d. kariuomenes vadu tapus Stasiui Raštikiui jis siekė palaipsniui reformuoti Lietuvos kariuomenę, kas turėjo užtrukti apie 7 metus (iki 1942 m.). Išlaidos armijai nuo 18–19% turėjo išaugti iki 23–25%. Aptarus pagrindines kariuomenės reformavimo kryptis ir raidą, daroma išvada, kad nepaisant ženklios pažangos plečiant ir modernizuojant Lietuvos kariuomenę 4-ojo dešimtmečio antroje pusėje, agresijos iš galingų kaimynų pusės atveju Lietuva nebūtų buvusi pajėgi savarankiškai apsiginti. Ji galėjo tik laikinai priešintis, demonstruodama savo ryžtą apginti nepriklausomos valstybės būtį. Straipsnyje remtasi ankstesniais autoriaus tyrimais, panaudojant ir naujos archyvinės medžiagos iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo.