Fenomen krajowości na Litwie historycznej w dobie nacjonalizmów

LT„Krajoviškumas“ (lenk. Krajowość) kaip ideologija ir visuomeninė politinė veikla yra gana netipiškas reiškinys Lietuvos ir Baltarusijos XX a. pradžios istorijoje. Jo tyrimas yra labai svarbus norint suprasti tautinių procesų charakterį „nacionalizmų epochoje“. Dėl to pastaruoju metu Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos istorikai skiria dėmesio šio ideologinio fenomeno buvusiose LDK žemėse reikšmei. „Krajoviškumą“ sukūrė kalbiškai ir kultūriškai sulenkėjusi Lietuvos ir Baltarusijos šlėktos atstovai, kurie laikėsi senosios LDK žemių valstybinio ir kultūrinio atskirumo nuo Karūnos tradicijų, laikė save jų tesėjais. Tai buvo lietuviai istorine prasme. Patriotizmas ir meilė istorinei Lietuvai (vadinamajam Kraštui, lenk. Kraj) buvo esminiai jų tautinės priklausomybės bruožai, o etniniai ir kultūriniai skirtumai čia nevaidino rolės. Straipsnyje nagrinėjami pagrindiniai „krajovcų“ teiginiai ir esminiai bruožai. Geriausiai šios krašto ideologijos apgalvotu variantu laikomas tas, kurį išdėstė Mykolas Riomeris (Michał Römer). Jis tapo neformaliu „krajovcų“ demokratinės liberalinės srovės vadovu. Ši srovė telkėsi aplink jo redaguotą laikraštį „Gazeta Wileńska“ (1905–1906). „Krajovcai“ konservatoriai telkėsi aplink lenkų dienraštį „Kurier Litewski“, redaguojamą Ipolito Korvin-Milevskio (Hipolit Korwin-Milewski). Nors jų politinės pažiūros skyrėsi, tačiau bendra buvo traktuoti Lietuvos ir Baltarusijos teritoriją kaip vieningą ir nedalomą visumą. Pirmojo pasaulinio karo metais vyko permainos, ko pasėkoje Lietuvos ir Baltarusijos lenkų, lietuvių ir baltarusių veikėjų keliai išsiskyrė.