Unia czy państwo narodowe? Uwagi o możliwościach interpretacji historii: "unia polsko-litewska"

LTNors straipsnis yra parašytas kaip istoriosofinis bandymas interpretuojant „lenkų-lietuvių unijos“ istoriją platesniame pasaulio valstybių kontekste, operuojant ne tik LDK ir Žečpospolitos, bet ir senovės Romos, Graikijos, Egipto, Kinijos, Frankų valstybės, Vokiečių Tautos Šventosios Romos imperijos, Europos Sąjungos, Arabų kalifato,Trečiojo Reicho, Rusijos, Sovietų Sąjungos, Šveicarijos, Belgijos, Ispanijos, Didžiosios Britanijos, Persijos (Irano), Vokietijos Federacinės Respublikos pavyzdžiais, jis teikia metodologinio pobūdžio siūlymų, kurie galėtų praversti konkrečiuose istorijos tyrimuose, įskaitant Vidurio Rytų Europos šiaurinį subregioną, kuriam priskiriama ir dabartinė Lietuva. Straipsnyje reiškiama nuomonė, kad beveik visose pasaulio valstybėse buvo viena ar kita dominuojanti tauta, kaip natūrali ištisas kartas gyvuojanti visuomeninė sąjunga bendroje kultūroje, su kuria identifikuojamasi. Dėl to ieškojimas pasaulio istorijoje kažkokių „universalių“, „daugiakultūrinių“ valstybių nelabai turi prasmės. Senovės Romoje laisvai galėjo reikštis romėnų kultura, Žečpospolitoje – lenkų, o Rusijoje – rusų. Viena iš keliamų problemų yra valstybių tautinis (etninis-kultūrinis) homogeniškumas, kuris nebuvo ir nėra vienodas. Šios ir kitų problemų svarstymai leidžia autoriui teigti, kad Žečpospolita buvo „lenkiška“ valstybė, o asimiliacijos proceso nereikėtų vertinti negatyviai. Asimiliacija kaip natūralus integracinis procesas „lenkų-lietuvių“ valstybėje pasirodė sėkminga. Šis procesas galėjo turėti kitokias pasekmes, jei nebūtų įvykę padalijimų.