1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijos esmė ir pagrindiniai bruožai
LTVertinant Lietuvos Respublikos Konstituciją istoriniame kontekste, pažymėtina, kad ji buvo priimta tuo laikotarpiu, kuris lyginamojoje konstitucinėje teisėje įvardijamas kaip pasaulinės konstitucinės raidos ketvirtasis etapas. Šiam etapui, prasidėjusiam praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, būdingas totalitarinių režimų žlugimas Vidurio ir Rytų Europoje. Politinį ir socialinį virsmą lėmė tautų siekis išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos imperijos priespaudos ir diktato. Būtent tada šioje Europos dalyje gimė naujos konstituci jos, kurios reiškė socialistinių konstitucinių sistemų pabaigą Europoje. Vykdant konstitucines reformas vadovautasi tvariomis konstitucinėmis vertybėmis, brendusiomis ilgaamžėje tautų kovoje dėl demokratijos ir laisvės. Naujos konstitucijos buvo grindžiamos demokratinio konstitucionalizmo raidos patirtimi, o valstybėse, kuriose jau gyvavo konstitucinio reguliavimo tradicijos, – ir nacionaliniu teisiniu paveldu. Konstitucijų kūrėjai, atsižvelgdami į dramatišką istorinę patirtį, siekė sukurti valstybės valdžios struktūrą, galinčią užtikrinti demokratinį vyksmą. Vadovaujantis valdžių padalijimo principu ieškota politinių, socialinių, teisinių priemonių atstovaujamosios institucijos, t. y. parlamento, ir vykdomosios valdžios galioms ir atsvaroms suderinti (p. 189).
