Lietuvių liaudies smuikavimo terminija

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Lietuvių liaudies smuikavimo terminija
Alternative Title:
Lithuanian folk fiddling terminology
In the Journal:
Liaudies kultūra. 2000, Nr. 5, p. 36-48
Keywords:
LT
Terminai; Smuikavimo terminija; Etimologija; Sisteminis; Tipologinis; Geografiniai metodai.
Summary / Abstract:

LTStraipsnyje tyrinėjama lietuvių liaudies smuikavimo terminija yra informatyvi. Paprastai vienas pateikėjas vartodavo po keletą kiekvieno termino sinonimų, Smuikas, strykas bei jų dalys įvardijamos labai detaliai ir įvairiai. Pavadinimą smuikas lietuviai perėmė tikriausiai maždaug X a. Šis faktas rodytų, kad mūsų krašte griežti smuiko pirmtakais pradėta tuo pačiu metu, kaip ir kitur Europoje (Pietų Europos šalyse). Pavadinimo smuikas reikšmės užkodavo tik strykinį griežimo būdą, o ne jo pavidalą. Gana reti lietuvių (baltų) kilmės smuiko, kiek dažnesni ir įvairesni – stryko pavadinimai. Vyrauja slavų, retesni germanų, graikų-lotynų kilmės įvardijimai. Visoje Lietuvoje, kaip ir Europoje, daugelis smuiko dalių buvo įvardijamos žmogaus kūno dalių pavadinimais. Pačiame smuiko viduryje esanti šerdelė vadinta ir dūšele, t. y. siela, bei širdimi (širdele). Pastebėtini ir lietuvių smuikavimo terminijai būdingi savitumai. Daugiausia muzikiniai, raidiniai, skaitvardiniai, mažiau antropomorfiniai bei zoomorfiniai terminai liudija apie glaudžius lietuvių liaudies smuikavimo ryšius su Lietuvos ir visos Europos profesionaliuoju ir pusiau profesionaliuoju smuikavimu. XVI–XX a. sąvokų smuikas, strykas, muzika reikšmės rodo itin glaudžius smuiko, smuikininko ir smuikuojamos muzikos ryšius, sinkretiškumą. Pastarieji pavadinimai, kaip ir smuiko, stryko dalių įvardijimai, neabejotinai rodo, kad gyvavo smuiko, kaip žmogaus arba gyvūno, arba medžio, įvaizdis. Taigi jie atspindi glaudžias smuikavimo sąsajas su senąja mitine ir simboline pasaulėžiūra. [sutrumpintas autoriaus tekstas]

ENLithuanian folk violin terminology, examined in the article, is informative. Usually, one presenter would use several synonyms of each term; a violin, bow, and their parts are given various and detailed names. Lithuanians adopted a name smuikas (violin) probably around X c. This fact would point to the observation that in our land, people began playing a prototype violin around the same time as elsewhere in Europe (South European countries). The meanings of name smuikas encoded only bow playing style, but not its appearance. Names of Lithuanian (Baltic) origin – smuikas – are met more rarely, while strykas names are more frequent and varied. Names of Slavic origin, more rarely of German, Greek-Latin origin, are used. Throughout Lithuania, much as in Europe, many violin parts were called by names of human body parts. The core located at the very center of a violin was alternatively called dūšele (a soul), and širdimi (širdele) (a heart). One also notices specific features found in Lithuanian violin terminology. Mostly musical, alphabetical, numerical, less frequently anthropomorphic and zoomorphic terms witness about close ties between Lithuanian folk violin playing and professional and semi-professional violin playing in Europe. Meanings of XVI–XX c. terms smuikas, strykas, muzika (a violin, bow, music) indicate the presence of particularly close, syncretic ties between a violin, violinist, and played violin music. The latter names, much as names of a violin and bow parts, undeniably demonstrate that there existed an image of a violin as a human, or animal, or tree. Thus, they reflect close ties between old mythological and symbolic worldview.

ISSN:
0236-0551
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/7523
Updated:
2018-12-17 10:41:17
Metrics:
Views: 26    Downloads: 3
Export: