Karo metų Vydūno laiškai Aleksandrui Mačiui ir Pranui Markeliui

LTVydūno asmenybė ir filosofinės pažiūros turėjo daug sekėjų. Jis sulaukdavo daug laiškų ir kvietimų į įvairiausius renginius. Peržvelgus Vydūno rankraštinį palikimą ir ypač atkreipus dėmesį į jo korespondenciją, pastebėta, kad Vydūno dokumentinio paveldo mokslinių publikacijų nėra daug. Paminėtinas 11 laiškų-paskaitų su paaiškinimais leidinys „Vydūno laiškai skautams“, publikacija „Vydūno laiškai Monikai Lapinskaitei-Bitlieriuvienei“ ir knyga „Asmenybė ir sveikata“4 , kurioje nagrinėjamos asmenybės tobulėjimo galimybės, kartu pateikiant keletą Vydūno laiškų. Todėl šia „Knygotyroje“ skelbiama Vydūno laiškų publikacija siekiama į mokslinę apyvartą įtraukti neseniai rastus, iki tol mokslininkams nežinomus Vydūno laiškus, kuriuose atsispindi kai kurie 1942 ir 1944 metų jo gyvenimo ir buities epizodai, pažiūros ir kt. Publikuojami Vydūno laiškai susiję su druskininkiečiu gydytoju Aleksandru Mačiumi (1924–2016). Po jo mirties bičiulis Jonas Kačerauskas, inžinierius ir rašytojas, Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio narys, suprasdamas egodokumentikos svarbą, susirūpino velionio asmeninio archyvo likimu. Kaip vieną iš vertingiausių dokumentų J. Kačerauskas akcentavo A. Mačiaus rašytą dienoraštį. Šių eilučių autorius, nuvykęs į A. Mačiaus butą Druskininkuose, tikėjosi rasti minėtą dienoraštį, bet, tik pravėrus buto duris, vaizdas nustebino: jaukiame dviejų kambarių bute driekėsi didžiulė sukomplektuota asmeninė biblioteka. Dienoraščio paieškos buvo pamirštos. Akivaizdu, kad A. Mačius – uolus bibliofilas: savo bibliotekoje jis buvo sukaupęs įvairių jam artimų temų (dvasinio ugdymo, istorijos, grožinės literatūros, religijos ir kt.) knygų. [Iš teksto, p. 262]