Italijos užsienio politikos "baltiškosios" projekcijos 1933 metais

LTSpecialių Italijos tarpukario laikotarpio diplomatinių šaltinių publikacijų, galinčių tiesiogiai padėti suvokti Italijos užsienio politiką ir jo projekcijas Šiaurės Rytų Europoje bei Lietuvos vietą jose, lietuvių kalba, iki šiol nebūta. Todėl šia dviejų dokumentų - 1933 m. kovo 28 d. Italijos pasiuntinio Maskvejo Bernardo Atolico ir 1933 m. gegužės 1 d. pasiuntinio Kauna Giovani Amadori diplomatinių pranešimų – publikacija siekiama bent iš dalies užpildyti istoriografinę spragą, atskleisti, kaip buvo formuojamos Italijos baltiškosios užsienio politikos gairės, kaip italų diplomatai suprato ir vertino Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių užsienio politiką platesniame rusiškų, vokiškų, lenkiškų politinių interesų kontekste, kokią vietą ir vaidmenį kintančioje Europos politinėje konsteliacijoje projektavo pačiai Italijai.Reikšminiai žodžiai: Italijos diplomatija; Italijos užsienio politika; Diplomacy of Italy; Italian foreign policy; B. Attolico; G. Amadori.

ENThus far there have been no special publications in the Lithuanian language of diplomatic sources of Italy of the inter-war period, which could directly help understand the foreign policy and projections in Northern Eastern Europe and Lithuania’s place therein. Therefore by the publication of these two documents – diplomatic statements made by the Italian envoy Maskvej Bernard Atolic on 28 March 1933 and the envoy Kauna Giovani Amadori made on 1 May 1933 – it is sought at least in part to fill the gap in historiography, to reveal how the Baltic guidelines in the foreign policy of Italy were formulated, how Italian diplomats understood and valued the foreign policy of Lithuania and other Baltic States within a broader context of Russian, German and Polish interests, what place and what role Italy projected for itself in a changing political constellation of Europe.