Choralo estetikos virsmai dabarties lietuvių vargonų muzikoje

LTNaujoji vargonų kūryba vis glaudžiau siejama su sakralumu, bažnytine giesme, grigališkuoju ir protestantišku choralu. Tačiau esminis kūrybos estetinis proveržis glūdi choralo faktūros virsme, arba architektonikos „griuvime“. Virsmas yra dabarties meno filosofinė paradigma, dažnai pastebima muzikiniame tekste. Choralo faktūra – tarsi šventovė, atstovaujanti aukštybių himnui arba sakralumo idėjai, čia nuolat patiria lūžį, postūmį, griūtį, turi pereiti į jautrų transferinį būvį, pulsaciją, tėkmių susiliejimą su vizijų erdve, jų ištirpimo būseną. Tokį redukcinį procesualumo apvertimą, sustabdant judėjimo srautus ir nuvertinant figūratyvumą, patiria ir pastarųjų metų lietuvių vargonų muzika. Nauji autorių kūriniai yra orientuoti į kitos erdvės skliautų atvėrimą, išskleidžiant beribiškumo tėkmę. Tai rodo lemtingą meno kismą apokaliptinių nuojautų sraute. Apie sakralumo metamorfozes byloja kūrybinių stilių pokyčiai. Naujojo sakralumo kūryba iš dalies yra aptariama muzikologų Rūtos Gaidamavičiūtės, Danutės Kalavinskaitės, Violetos Tumasonienės ir kt. straipsniuose. Į dabarties meno filosofijos koncepcijas daugiau gilinamasi tik Astos Pakarklytės darbuose. Šiame straipsnyje sutelkiamas dėmesys į pastarųjų metų vargonų kūrybos ir choralo transformacijos tendencijas žvelgiant pro šiuolaikinės meno filosofijos prizmę ir parodant jų kismą idealizmo link, galimą grįžimą prie religijos paradigminės dimensijos, universalizmo. Apie tai iš dalies kalbama ir naujuose lietuvių filosofų Vytauto Rubavičiaus, Gintaro Beresnevičiaus, Antano Andrijausko, Arvydo Šliogerio veikaluose.

ENThe article aims at revealing a specific ultimate relation of the Baltic New Sacrality with chorale. Its subject-matter is chorale transformations through the ruination of architectonics of sanctum’s chorale, turning it into a horizontal and spreading space or “tower ruins” – inspiring a rise of vertical accordics to the transcendental “other space”. Examples can be three works of the Lithuanian composers for the organs: Mykolas Natalevičius’s “LA” dedicated to Loreta Asanavičiūtė (2014) and “Psalmus 150” (2017), also Algirdas Martinaitis’s “The Messenger from Heaven”, the prayer to St. Francis of Assisi (2014). In these works, there emerge the principles of transformation of architectonics of chorale’s “sanctum” – Natalevičius’s overflow to the horizontal and Martinaitis’s integration of different sphere outlines into the vertical of rising transcendental harmony. Baltic minimalism demonstrates the way of the New Sacrality as an ideological alternative, a response or even replication to still relevant postmodernism, the “carnival of simulacra” ( J. Ranciere), relating it with the discourse of modern Western cultural philosophy of the image. The works by Arvo Pärt (Trivium, 1976), Aivars Kalejs (“Via dolorosa”, 1990), Imants Zemzaris (“Field. Mandala”, 1984), Teisutis Makačinas (“Prayer for Lithuania”, 1980), Onutė Narbutaitė (“The Road to the Silence”, 1981), Peteris Vasks (“Musica serva”, 1988) are actualised by refusing “carnival simulacra” (after J. Ranciere) or representativity, going into silence of sacrality, seeking reduced choral architectonic and pulsation of Enlightening. In this way, the Baltic musical creation is especially relevant nowadays, it is renewing the global concept of sacrality.