Cliffordo Geertzo kultūros antropologijos modelis

LTCliffordas Geertzas - šiandien neabejotinai vienas garsiausių kultūros antropologų. Kartais jis laikomas ir vienu pačių kontraversiškiausiu. Tiesa, apie šitai nė neužsimenama trumpučiame Geertzui skirtame Visuotinės lietuvių enciklopedijos straipsnelyje, kuriame daugiausia dėmesio skiriama jo sėkmingai akademinei karjerai žymiausiuose Amerikos universitetuose ir vos išleistų išgarsėjusių knygų išvardijimui. Tačiau šia enciklopedija pasikliauti negalima: Geertzo veikalų pavadinimai joje išversti nemokšiškai ir klaidinančiai. Beje, tai nestebina: Lietuvoje bene vienintelis Gintautas Mažeikis yra raštu svarstęs jo idėjas, o Vytauto Kavolio, jau daug seniau naudojusio Geertzo tyrimų medžiagą, anglų kalba rašyti veikalai mažai kam žinomi. Vis dėlto tiesa, kad Geertzo antropologijos kontroversiškumas šiandien jau gerokai sumažėjęs. Tai anaiptol nereiškia, kad jo idėjos nebeginčijamos ir nebekelia aistrų. Tai, kad šiuolaikiniame kultūrinės antropologijos vadovėlyje jo pavardės nerandame nei tekste, nei literatūros sąraše, suvokiame kaip retorinę figūrą - pabrėžtinį nutylėjimą. Bet dabar Geertzas kritikuojamas jau ne tiktai kaip beatodairiškas antropologinių ir etnografinių tyrimų mokslinio objektyvumo neigėjas bei griovėjas. Radikalūs pasekėjai kritikuoja jį „iš kairės" per daug tų moksliškumo pretenzijų išsaugant ir leidžiantis į kompromisus. Žodžiu, Geertzas yra atsidūręs normalioje gyvo klasiko pozicijoje - centre (p. 7.).