Kultūros universumas: morfologinės analizės prolegomenai

LTKultūra yra pamatinė kultūrologinių mokslų sąvoka. Gilindamiesi į kultūrologijos idėjų istoriją įsitikinsime, kad kultūros sąvoka yra viena sudėtingiausių, išsiskirianti prasmių įvairove. Ji dar žiloje senovėje atsirado įvairiose Rytų ir Vakarų civilizacijose. Skirtingos istorinės epochos ir civilizacijos formavo savitas kultūros sampratas. Artimas lotyniškajai cultura kategorijas aptinkame ir didžiosiose Rytų civilizacijose, pavyzdžiui, Indijoje abhivrddhi, o Kinijoje wen. Substancionalią prasmę modernioji vakarietiškoji culture sąvoka įgavo neseniai prancūzų švietėjų veikaluose, kuriuose ji dažniausiai siejama su dvasine žmonijos raida. Ryškėjant kultūros mokslo užuomazgoms susiklosto dvi pagrindinės jos interpretacijos: pirmoji, natūralistinė, - kultūrą siejanti su natūralia žmogaus prigimtimi, o antroji, idealistinė, - su dvasiniu ir moraliniu tobulėjimu. Švietėjų, o vėliau ir romantikų veikaluose kultūros sąvoka aprėpia dvasinį asmenybės ir visuomenės tobulėjimą, išsilavinimą, civilizuotumą, rafinuotas manieras, istoriškai susiklosčiusią daugmaž stabilią dvasinių, dažniausiai intelektualių ir meninių, vertybių visumą. Jai itin svarbu kalbos, dvasinės sandaros, papročių bendrumas, dėl to kultūra suvokiama kaip ypatinga gyvenimiška veikla, išlaisvinanti žmogų iš kasdienybės rūpesčių ir aklo sekimo tradicija. Tokia kultūros interpretacija įsitvirtino daugumoje Vakarų Europos šalių.