On the origin of the Vedic present type in -an-yá-

LTStraipsnio autorius aptaria kalbininko ir indoeuropeistikos pradininko Émile’io Benveniste’o veikalą apie etimologines indoeuropietiškų žodžių ištakas. Jis teigia, kad Benveniste’o išplėtota formali analizė, lotynišką daiktavardį „sonit“ ir vedišką „svá-nī-t“ (kurie reiškia „garsą“) siejanti su indoeuropietiškuoju „sw-én-H“ (sudarytu iš kamieno „sew“ ir priesagos -en) nėra pakankamai išsami. Atsižvelgdamas į indologijos mokslininko F. B. J. Kuiperio tyrimus, straipsnio autorius taip pat teigia, kad nėra pateikta pakankamai lingvistinių įrodymų, kurie pagrįstų indoeuropietiško veiksmažodžio kamieno su priesaga formą. Tokiu būdu Benveniste’o indoeiropietiškojo kamieno „sw-én“ rekonstrukcija nėra pagrįsta. Autorius leidžiasi į mokslinę diskusiją su lyginamosios indieuropiečių kalbotyros specialistais Norbertu Oettingeriu ir Ivu Hajnalu. Iš darbe atliktos lyginamosios lingvistinės analizės išplaukia, kad vediškosios konstrukcijps -an-yá- susidarymas – ypatingas indoiraniečių morfologinis bruožas. Kalbininkų pateiktos priebalsių geminacijos (geminatų išnykimo) prielaidos nėra įtikinamos, priesagos rekonstravimas indoeuropiečių prokalbėje priklauso nuo tolesnio baltų kalbų tyrimo. Vedų kalboje susiformavęs priesagų kongloneratas -an-yá- paplito ir išliko Anatolijos teritorijoje (pvz., hetitų kalboje „iyannai“) ir Baltijos regione (pvz., lietuvių kalboje „sravénti“). Vis dėlto baltiškojo -ena kilmė išlieka neaiški.