Juozo Apučio novelių triptiko "Žalias laiko vingis" diskursinė struktūra

LTStraipsnyje aptariami Juozo Apučio novelių triptiko „Žalias laiko vingis“ atlikėjų santykiai, laikas ir erdvė. Tris triptiko noveles jungianti keleivio-pasakotojo figūra gretinama su kitais individualiais atlikėjais ir kolektyviniu atlikėju – kaimo bendruomene. Novelėje „Arklio akyse“ greta antropomorfinių pasirodo du zoomorfiniai atlikėjai – kumelė Jūra ir namų sargybinis šuniukas. Keleivio takui, vedančiam iš dabarties į praeitį, priešpriešinamas iš praeities į ateitį nukreiptas kitų kelias. Išsiskiria uždaros ir atviros erdvės konfigūracijos. Ryškinami įžanginio, baigtinio ir tęstinio laiko aspektai. Novelėje „Troboj prie upės“ lygiagrečiai plėtojami dviejų atlikėjų – keleivio ir moters – figūratyviniai takai. Keleivio ieškojimą modalizuoja noras „atsikratyti naštos“. Nuošalioje sodyboje jis, užuot apsisprendęs, kaip gyventi toliau, tampa sukrečiančios gyvenimo išpažinties klausytoju, bandančiu įminti moters ir vyro neįmanomo sugyvenimo mįslę. Pirmojoje novelėje keleivio ieškomas vertės objektas yra prarastas laikas, antrojoje – noras atsikratyti savo naštos. Paskutinėje novelėje „Žalias laiko vingis“ keleivio vertės objektu tampa prisiimta kito gyvenimo našta. Vaikystės prisiminimų erdvę ir laiką antrojoje novelėje keičia nuošali troba ir geležinkelis, pasakotojo patirtus įspūdžius – moters, kuri pasirodo kaip išimtis sveiko proto pasaulyje, pasakojimas. Trečiojoje novelėje laiko vingis susieja karo trauminį įvykį su kasdienio gyvenimo monotonija, regimas dabarties figūras su jų atitikmenimis utopinėje vaikystės erdvėje.

ENThis paper discusses actor relations, time and space in Juozas Aputis’s triptych of short stories “Žalias laiko vingis“ (The Green Bend of Time, 1977). These three short stories are linked by the figure of the travellernarrator. The first short story, “Arklio akyse“ (In the Horse’s Eyes) contains several individual and collective anthropomorphic actors as well as two zoomorphic actors – a mare called Jūra (Sea) and a small dog. The story also contains clear configurations of closed and open spaces, and a distinct aspectualisation of inchoate, terminative and durative time. In the second short story, “Troboj prie upės” (In a Hut by the River), the figurative paths of two actors – a traveller and a woman – are developed in parallel. The traveller becomes a listener to a dramatic lifetime confession and tries to solve the puzzle of the impossibility of coexistence between man and woman. The object of value in the first story is lost time, while in the second it a wish to get rid of one’s burden. In the third story, “Žalias laiko vingis” (The Green Bend of Time), the adopted burden of somebody else’s life becomes the traveller’s object of value. In the first story, space and time emerge in childhood memories; in the second one, the space of the homeland is replaced by an isolated hut and a railway; in the third one, the bend of time connects a traumatic war experience with mundane monotony, and the visibly present figures with their counterparts in the utopian space of childhood.