Démone en Lituanie et La folle de Lituanie, deux ovnis littéraires français des années 70
LTLietuva tik keliuose prancūzų literatūros kūriniuose yra pagrindinė pasakojimo tema. Žymiausias – Prospero Mérimée novelė „Lokis“ (1869). Du naujesni kūriniai, publikuoti XX a. 8 deš. – Bertrand’o Poirot-Delpecho „Lietuvos pamišėlė“ (1970) ir Henri Guigonnat’o „Demonas Lietuvoje“ (1973) – gali būti vadinami lietuviškos tematikos romanais. Pirmasis autorius yra gerai žinomas žurnalistas, eseistas, dramaturgas ir romanistas. Antrasis autorius – mažai žinomas, parašęs vienintelį romaną, kuris 1985 m. buvo išverstas į anglų kalbą. Straipsnyje aptariami abu romanai, kuriuos sieja vienintelis dalykas – lietuviškas kontekstas, kiekvienu atveju skirtingai įsivaizduojamas ir perteikiamas. Vis dėlto abejuose romanuose Lietuva yra išgalvota ir sufantazuota. Abu kūriniai originaliai interpretuoja lietuvišką motyvą. Lietuva perteikiama su didele įtaiga kaip tolimas kraštas ir edeniškas pasaulis, kurio radikalus kitoniškumas išreiškiamas per pagrindinių veikėjų paveikslus. Lietuvos vaizdinys iš dalies susijęs su savita šalies istorija, kuri prasideda didingais viduramžiais ir baigiasi sovietine okupacija. Tai atveria begalinę erdvę kūrybinei vaizduotei. Romanuose galima aptikti ir romantiškojo mito liekanų, per Adomą Mickevičių pasiekusių prancūzų literatūrą. Prarastas lietuviškasis rojus prancūzų romanuose įgijo idealizuoto krašto bruožų: viename – jis įvilktas į poetišką ir melancholišką rūbą, o kitame – išlaikęs ryšį su istorija.
