Vertybių internalizacija kaip kelias į eschatologinę pilnatvę Marijos Pečkauskaitės (1877-1930) kūryboje
LTStraipsnyje analizuojamos M. Pečkauskaitės-Satrijos Raganos aksiologinės ir hode- getinės idėjos. Išryškinami neotomistinės etikos aspektai rašytojos požiūryje į žmogaus dorinimą ir jo rengimą eschatologinei pilnatvei. Dorybių ugdymas atsiskleidžia kaip svarbi tikėjimo prielaida. Dorybingumas žmogui atveria išlaisvinančios tiesos akiračius ir galimybę peržengti žemiškąjį netobulumą. Siame kontekste aktualizuojama meilė, kaip fundamentali vertybė, turinti eschatologinį tęstinumą ir išliekanti dieviškosios amžinybės viltyje bei perspektyvoje. Svarbus vaidmuo M. Pečkauskai- tės pedagoginėje koncepcijoje skiriamas asmens savirefleksijai, kuri įgalina savęs pažinimą ir adekvatų savo poelgių bei dvasinės kultūros vertinimą. Pristatoma eschatologinė laiko įprasminimo samprata, visas žmogiškąsias pastangas kreipianti amžinybės perspektyvos kryptimi.
ENThe article analyses axiological and hodegetic ideas by M. Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Aspects of neotomistic ethics in the writer 's attitude towards human virtuousness and preparation for eschatological fulfilment are highlighted. Cultivation of virtues is revealed as an essential prerequisite to faith. Virtuousness reveals to people horizons of freeing truth and a possibility to overstep human imperfection. Love is actualised in this context as a fundamental value with eschatological continuity and remaining in the hope and perspective of divine eternity. An important role in M. Pečkauskaitė ś pedagogical concept is assigned to personal self-rejlection enabling self-knowledge and an adequate evaluation of one 's actions and spiritual culture. Eschatological conception of the meaning of time, when all human attempts are directed towards eternal perspective, is presented.
