Žmogiškojo orumo pėdsakai tarp sovietmečio memų
LTMemetikos teoretikai memais apibrėžia kultūrinės informacijos vienetus, vieno proto perduodamus kitam. Brėždami analogiją su evoliucionistine gamtos pasaulio raidos teorija, jie taip pat tvirtina, kad išlieka tie memai, kurie sugeba daugintis geriausiai, bet nebūtinai yra naudingi žmonėms. Labai supaprastinus dalyko esmę, vienai iš memų rūšių galima priskirti ir tai, ką istorikai vadina atminties vietomis. Pabandžius suklasifikuoti nūdienos viešumoje plaukiojančius sovietmečio memus, galima išskirti tris dažniausiai pasitaikančius jų kompleksus: paminklotvarką, kolaborantus ir naujų herojų paiešką. Išvertus į memetikos kalbą juos geriausiai reprezentuotų diskusijos dėl Petro Cvirkos paminklo likimo, KGB agentų sąrašo viešinimo ir partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago memorializacijos. Straipsnyje keliami klausimai, kurie šių memų šešėlyje lieka neužduoti, nes nepatogūs, bet galbūt galėtų paskatinti į juos pažiūrėti kitaip. Pirmiausia, viešosiose erdvėse tebestovintys sovietmečiu statyti paminklai ir klausimas, ką su jais daryti? Kitas sovietmečio memas, nenorintis išnykti iš mūsiškės viešosios erdvės, – tai kolaborantų demaskavimo reikalas, kuris Lietuvoje iš esmės susiveda į klausimą apie buvusių KGB agentų (ne)viešinimą. Trečias klausimas susijęs su paniekinto žmogiškojo orumo susigrąžinimo galimybe. Vis dėlto žmogiškojo orumo išlaikymo sovietmečiu pavyzdžiai dabartinės Lietuvos visuomenės daugumai yra nepatogūs.
