The Phenomenon of a cyclic form in Onutė Narbutaitė's "Tres Dei Matris Symphoniae"

LTTres Dei Matris Symphoniae įtvirtinta O. Narbutaitės pasaulėjautos originalumą, savitą ciklo traktuotę. Kompozitorė nesilaiko religinės muzikos kanonų (nors naudoja Stabat Mater, Ave Maria, Gloria ir kt. tekstus), tačiau tai nesumenkina juose reiškiamo religinio jausmo gylio. Kūrinio pagrindą sudaro trys Marijos gyvenimo momentai, susiję su Kristumi: apreiškimas, gimimas ir nukryžiavimas. I dalis Angelus Domini (Symphonia prima) pilna orkestrinių bangų siūbavimo, įtampos ir atoslūgio opozicijų, sudarančių paslaptingą kosminio chaoso „ikimaterialios begalybės“ (B. Pociej) įspūdį. Išbaigtos, simfoniškai plėtojamos formos I d. yra trijų simfonijų ciklo pagrindas. II dalyje Bethleem (Syphonia secunda) pakilimo ir atoslūgio bangų energetinis intensyvumas mažesnis. Čia vyrauja meditatyvumas, kuris išreiškiamas sonoriniu muzikos audiniu. III dalis Mater Dolorosa (Symphonia tertia) tęsia „siužetinę“ liniją, žodžiais priartindama sacrum tikrovę (Stabat Mater tekstas). Ši dalis tampa simfoninio ciklo repriza. Ji pasižymi tragiška finalo, baigiamųjų kūrinio dalių koncepcija, apskirtai būdinga O. Narbutaitės kūrybai. Symphonia tertia galime traktuoti ir atsietai nuo simfoninio ciklo, kaip Stabat Mater. Kūrinio sąranga vientisa, simfoninė, choro vaidmuo čia mažesnis nei orkestro. Tai trys atskiros simfonijos ir drauge vientisas simfonijų ciklas, įspūdingas muzikos religingumu, šventumu. Daugelyje O. Narbutaitės kūrinių vyrauja metaestetinės vertybės. Didžiausia jų – sacrum – dėl vidinių ir išorinių veiksnių sintezės sukoncentruota Tres Dei Matris Symphoniae. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Ciklai (muzika); Simfonija; Sakralumas.

ENTres Deis Matris Symphoniae establishes originality of O.Narbutaitė's world-view, idiosyncratic treatment of a cycle. The composer does not follow the canons of religious music (even though she uses Stabat Mater, Ave Maria, Gloria and other texts), but that does not diminish the depth of religious feeling expressed in them. At the basis of composition, there are three moments of Maria's life related to Christ: revelation, birth, and crucifixion. Part I Angelus Domini (Symphonia prima) is full of sway of orchestral waves, oppositions of tide and ebb, which creates an impression of mysterious cosmic chaos "of prematerial infinity" (B.Pociej). In Part II, Bethleem (Symphonia secunda) energetic intensity of tidal and ebbing waves is lower. Here, meditative message, which is expressed in sonoric music texture, predominates. Part III Mater Dolorosa (Symphonia tertia) continues the "narrative" line by using words to bring reality of sacrum closer (Stabat Mater text). It is distinguished by tragic conception of final, concluding parts of the composition, typical in general of O.Narbutaitė’s works. Symphonia tertia can be interpreted separately from the symphonic cycle, as Stabat Mater. The structure of composition is coherent, symphonic, the role of chorus here is more minor than that of the orchestra. These are three separate symphonies and, simultaneously, a symphonic cycle, impressive for its religiosity, sacrality. In many of O.Narbutaitė's works meta-aesthetic values predominate. The greatest among them - sacrum - is concentrated in Tres Dei Matris Symphoniae.