Мірскі замак у XVI-XVIII стст.: гісторыя будаўніцтва і эвалюцыя функцыянальнага прызначэння

LTMiro pilis yra vienas žinomiausių ir svarbiausių Baltarusijos istorijos ir architektūros paminklų. Jis lieka vienu paslaptingiausių architektūrinių objektų baltarusių žemėse. Iki galo lieka neišaiškintos šio unikalaus statinio statybos priežastys, funkcinė paskirtis ir panaudojimo specifika. Tai bandoma bent dalinai išaiškinti remiantis tiek rašytiniais, tiek ikonografiniais, tiek archeologiniais šaltiniais. Aprėpiama visa pilies istorija XVI–XVIII amžiais, pateikiant daug iliustracijų. Pilį pradėjo statyti Jurijus Iljiničius XVI a. pirmame ketvirtyje. Tai buvo stiprus gynybinis objektas, o viena svarbiausių priežasčių statant šią rezidenciją buvo magnato noras paliudyti savo aukštą statusą valstybėje. Vėliau pilį perėmus Mykalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui, šis XVI a. paskutiniame ketvirtyje perstatė pilį iš esmės ir ji galėjo būti tam tikrą laiką tapti pagrindine rezidencija. XVI–XVII a. sandūroje Radvilai pastačius Nesvyžiuje bastioninę pilį, Miro pilis Radviloms tapo antraeile. Savo gynybinį potencialą pilis Mire išlaikė iki 1654–1667 m. karo, kai ji dar aktyviai panaudota kaip gynybinis statinys. Po to karo pilį jo savininkai ėmė traktuoti labiau kaip rezidenciją su ekonominėmis, administracinėmis, teisminėmis ir policijos funkcijomis. Prieš Didįjį Šiaurės karą pilis jau atvirai perstatoma į atvirą rezidenciją, kuri visiškai prarado gynybinę reikšmę. Švedai ją sudegino 1706 m. iš keršto nepaklusniam savininkui. Po to jos atstatinėjimas užtruko ilgai, nes tam skiriamos ribotos savininkų lėšos. Pakliuvus baltarusių žemėms į Rusijos imperijos sudėtį pilis sunyko.