Pietvakarių Lietuvos lyrinės monofoninės dainos: muzikinio interdialekto problema
LTPietvakarinėje Lietuvos dalyje vokalinio folkloro pagrindu išskiriami suvalkiečių, dzūkų, lietuvininkų muzikiniai dialektai. Juose pastebėti bendrumai paskatino iš naujo apžvelgti šių kraštų folklorą, patikslinti melodinių tipų arealus. Nustatyta, kad šioje teritorijoje egzistuoja bendri melodiniai tipai, nežinomi arba labai menkai težinomi kituose Lietuvos etnokultūriniuose regionuose. [...] Manoma, kad dar XIX a. viduryje aptariamoje teritorijoje vyravo monofoninis melodijų stilius. Mažojoje Lietuvoje monofoniškai buvo dainuojama, iki visiškai sunykstant šio krašto folklorui. Dzūkijoje dar XX a. II pusėje vyravo monofoninė melodijų stilistika. O Suvalkijos melodiką smarkiai pakeitė homofoninis stilius, įsigalėjęs XIX a. pabaigojeXX a. pradžioje. Naujausių etnomuzikologinių tyrimų duomenimis išskiriami savarankiški dzūkų, suvalkiečių bei lietuvininkų muzikiniai dialektai, tačiau pastebima, kad šie dialektai turi ir bendrų buožų. Šiame darbe minėtų muzikinių dialektų melodijos tiriamos kaip vieno bendro interdialekto dalis. Pietvakarinių etnokultūrinių regionų bendrumai itin aiškiai pastebimi gausiausiai išlikusiose vėlyvesnio sluoksnio melodijose. Todėl pagrindinis tyrimo objektas yra vėlyvesnės sandaros monofoninės pietvakarių Lietuvos melodijos. Vėlyvos kilmės homofoninės, visoje Lietuvoje populiarios melodijos atskirai neaptariamos, jos pasitelkiamos tiriant bendrą melodikos raidą. Darbo tikslas: išskirti pietvakarių Lietuvos lyrines monofonines vėlyvesnio sluoksnio melodijas; aptarti istorinius muzikinio dialekto formavimosi veiksnius. Atliktas tyrimas leidžia suformuluoti hipotezę, kad pietvakarių Lietuvos vėlyvesnės vienbalsės melodijos sudaro vieną muzikinį interdialektą, kuris kiekvienoje etnokultūrinėje srityje įgauna jai būdingų bruožų.
