Traktat z Radnot i udział Bogusława Radziwiłła w planach podziału Rzeczypospolitej

LTNagrinėjama 1656 m. gruodžio 6 d. Radnot sutartis ir Boguslavo Radvilos dalyvavimas Žečpospolitos padalijimo planuose, kurie iškilo jau XVII a. B. Radvila, straipsnio autoriaus nuomone, vienas talentingiausių aptariamo laikotarpio lietuvių politikų, turėjęs didelių ambicijų, bet kartu ir tam tikro cinizmo. Daugeliui istorikų Radnot sutartis siejasi su vėlesniais Žečpospolitos padalijimais, dėl to ta sutartis ir B. Radvilos susidėjimas su švedais vertinama neigiamai. Iš tikrųjų, Transilvanijos ir Švedijos sutartyje buvo numatoma pasidalinti Žečpospolitos žemes, tačiau analogija su XVIII a. pabaigos įvykiais yra gana miglota. Rusija, Austrija ir Prūsija buvo beveik lygiavertės partnerės, kurios neturėjo problemų su padalijimų traktatų realizavimu. O Švedijos ir Translilvanijos sutartis Radnote, straipsnio autoriaus nuomone, buvo labiau panaši į paliaubas, suderėtų planų sėkmė – neaiški. Hegemono vaidmuo vienpusiškai priklausė Karlui Gustavui. Žečpospolita galėjo tikėtis totorių, Maskvos pagalbos ir buvo kitų veiksnių, trukdžiusių jau XVII a. viduryje ištrinti Lenkiją iš žemėlapio. B. Radvila, laikinai susidėdamas su švedais, tikėjosi savo valdų išplėtimo ir įtakos sustiprinimo. Straipsnyje nepritariama A. Kotliarčiuko (A. Kotljarchuk) interpretacijai, esą kunigaikštis, prašydamas iš Karlo Gustavo Bresto, tikėjosi Radvilų valstybėlės su švedų protekcija įkūrimo. Veikiau buvo norima įgyti Bresto tvirtovę kaip derybinį kozirį. Straipsnyje aptariant tarptautines aplinkybes, susijusias su Radnot sutartimi, stengiamasi atsižvelgti ir į naujausią vengrų istoriografiją.