Naratyvinis subjektiškumo modelis

LTDisertacijoje rekonstruojamas naratyvinis subjektiškumo modelis, kurio rėmuose (1) teigiamas principinis žmogaus aš nesutapimas su savimi, (2) tapatybė suprantama kaip visą gyvenimą realizuojamas projektas, (3) savivokos ir savikūros principu laikomas pasakojimas, kuris (4) numato komunikacijos veiksmą: savivoka skleidžiasi intersubjektyvių santykių plotmėje. Naratyvinis subjektiškumo modelis rekonstruojamas, viena vertus, kaip alternatyva karteziškajai subjekto sampratai, ir kita vertus, kaip atsakas į „subjekto mirtį” (situaciją, kai subjektas redukuojamas į kalbos struktūrų, socialinių institucijų veikimą, rašto funkciją, ir nustojamas suvokti kaip savipakankamas autonomiškas pažinimo pagrindas). Šiuolaikinių socialinių ir humanitarinių studijų plėtojamos naratyvumo problematikos apžvalga leidžia teigti, kad šis subjektas „grįžta” kaip aktyvusis savo paties istorijos interpretatorius ir kūrėjas. Gyvenimo istorijų kūrimas analizuojamas tiek socialinių-kultūrinių santykių plotmėje, tiek individualios savivokos ir savikūros praktikų plotmėje. Analizuojant autonaraciją kaip socialinę-kultūrinę praktiką, atskleidžiama, kad gyvenimo istorijos kuriamos konkrečioje kultūroje egzistuojančių „idealiųjų scenarijų“ pagrindu; į juos orientuojantis, pasirenkamos ir savęs pateikimo taktikos. Nagrinėjant autonaraciją individualių savivokos praktikų lygmenyje, dėmesys sutelkiamas į autobiografijos rašymo strategijas. Išanalizavus bandymus įvesti autobiografinę problematiką į šiuolaikinės filosofijos diskusinį lauką, konstatuojamas formavimasis naujų analitinių taktikų, paremtų dialogo principu: Kito biografijos rekonstrukcija yra intensyvi savo gyvenimo istorijos refleksija.