Удзел шляхты ў падтрыманні правапарадку на тэрыторыі Новагародскага ваяводства Вялікага Княства Літоўскага, Рускага і Жамойцкага ў другой палове XVI ст

LTStraipsnyje, remiantis publikuotais šaltiniais, istoriografija ir archyviniais dokumentais, saugomais Lenkijoje, nagrinėjamas šlėktos vaidmuo palaikant teisinę tvarką LDK Naugarduko vaivadijos teritorijoje XVI a. antroje pusėje. Kadangi vykdant teismų sprendimus ir užtikrinant teisėtvarką tam buvo pasitelkiami tarnai, o jais ankstesniais laikais galėjo būti ir „paprasti žmonės“ (miestiečiai, valstiečiai, samdomi kareiviai), 1544, 1547 ir 1551 m. seimuose šlėkta pareikalavo, kad policijos funkcijas pastoviu pagrindu galėtų atlikti tik privilegijuoto šlėktų luomo atstovai. Vykdant Žygimanto Augusto teismų reformą 1564–1570 m. buvo įvesta teismų tarnautojo pareigybė, baltarusiškai vadinama возны, į kurią galėjo būti renkamas tik šlėktų luomo žmogus. Ši pareigybė ir jos funkcijos buvo įrašytos 1566 ir 1588 m. Lietuvos Statutuose. Pagal įstatymą žmones į šias pareigas Naugarduko vaivadijoje rinko pavietų seimeliai, o tvirtindavo vaivada, kuris turėjo minėtus pareigūnus, savo pavietuose vykdžiusius kurjerių, teismo vykdytojų, notarines ir policines funkcijas, prižiūrėti. Regioninės šlėktų korporacijos buvo suinteresuotos tvarkos palaikymu savo pavieto teritorijoje. Straipsnyje pateikiama konkrečių teisėtvarkos atvejų pavyzdžių iš Naugarduko, Slanimo, Valkavisko pavietų, parodoma, kad pavietų seimeliuose ne kartą kelti su tuo susiję klausimai. Feodalinės aristokratijos dvaruose (Olelkovičių, Radvilų, Chodkevičių ir kt.) teisėtvarkos palaikymo vykdymas turėjo skirtumų, nes funkcijos buvo perkeliamos vasalinėje priklausomybėje buvusiems žemvaldžiams, taip pat įvairaus rango tarnams.